Jūsų krepšelis 0

Bukazinas top banner Pavartykite Isigykite
 
Kai atradau, kad iš nemalonios situacijos galima pasijuokti, o antikomplimentą paversti smagia istorija, kada nustojau jaudintis, ką kiti apie mane pasakys, pasidarė lengviau kvėpuoti. Išgyvenau, kai išsiskyrė aktorių pora Demi Moore ir Ashtonas Kutcheris, nes šie du žmonės nebijodavo pasijuokti iš savęs ir man tai imponavo. Pamenu, į vieną raudonojo kilimo renginį jis atvežė ją vežimėlyje, padėjo išlipti, Demi Moore išsiėmė „protezus“, kad netrukdytų, ir skėlė kalbą. Juodu sukūrė spektaklį, kuriame juokėsi patys iš savęs. Ir tai buvo labai drąsus atsakas visiems juos puolusiems dėl metų skirtumo.
 
Atvažiavusi į susitikimus Lietuvos bibliotekose matydavau vis tą patį: penkiasdešimt, šimtas mano amžiaus moterų klausydavosi mano pasakojimo ir pritariamai linksėdavo tarsi būčiau koks guru. Jos išeidavo po susitikimo guvesnės, tarsi su spindulėliu akyse. Perskaičius, pakalbėjus pasidarydavo geriau? Vadinasi, pataikiau, nes nemelavau sau ir joms nei apie suknistą savo gyvenimą, nei apie dideles savo pastangas būti laimingai. Tikriau sakant, pastangas nebūti nelaimingai.
 
Man leido įkišti snapą į Rodo tarptautinį rašytojų ir vertėjų centrą. Vienintelis noras – atsigauti nuo Vilniaus ir saugiai tylėti. Antrą parą sugebėjau paklysti vidurnaktį, nes pėsčia nudrožiau nuo Rodo iki Falirakijo: gatvės, kurios vedė ten vakare, kvietė slėpiningiau nei nuobodus takas atgal į centrą iš Rodo senamiesčio. Be to, buvau drąsi: esu Rode trečią kartą – pirmąsyk atplaukiau garlaiviu iš Marmario prieš dešimt metų, pasistumdžiau turistinėj viduramžių gatvėj ir nieko nespėjau, nes saulė per kaitriai aižė viršugalvį, o turistinės gatvės, savaime suprantama, vimdo visame pasaulyje.
 

Atsimenate vaikišką XX amžiaus klausimą: kokius tris daiktus pasiimtum į negyvenamą salą?.. Dabar tai tikriausiai būtų „Iphone 7“, „Samsung Galaxy S7“ ir „Google Pixel XL“. Ir vaikai net neįsivaizduoja, kad negyvenamoje saloje gali nebūti interneto.

Gyvenimas sparčiai keičiasi. Kai 1994-aisiais nuskridau iš Vilniaus į Čikagą, lygiai taip pat neįsivaizdavau, kad daugelis JAV megapolių vaikų nežino, jog pienas yra iš karvės. Jo negamina įmonė, panaši į „Coca Colą“.

 
Mano gyvenimo istorija prasidėjo taip, kaip ir daugelio. Pirmuoju oro gurkšniu, pirmąja šypsena, pirmuoju žodžiu. Nieko tokio, ko nepatyrė dauguma. Daug „negalima“, dar daugiau „reikia“ ir vienas kitas „noriu“.
„Noriu būti mokytoja“, – svajojau apkabinusi pliušinį meškutį, kuris leisdavosi mokomas, kai niekas nematydavo. Bet kiti žinojo geriau, kad būti mokytoja nėra perspektyvu. REIKIA rimtos profesijos. „Noriu būti chirurge ir gelbėti žmonių gyvybes“, – svajojo dar tebegyvenanti manyje maža mergaitė. „Argi čia tau? Ne moteriška profesija, oi ne.
 
Kaip man tapti laimingu žmogumi? – dažnai klausia manęs skaitytojai. Turiu atsakymą. Pasiruošęs? Nustok siekti laimės! Matai, laimė panaši į saulėlydį, kurio kartais reikia laukti laaaaabai ilgai (juk ne visada būna giedra). Būtent todėl protingiausia siekti ne laimės, o...
 

Pirmoje didžiulio populiarumo sulaukusioje knygoje „Complexus Amoris“ kalbėjote apie seksualinius kompleksus. Antra knyga „Lengvumas“ – tai savotiškas šios temos tęsinys?

Ne visai. Pirmoji knyga buvo apie santykius, pagrindinis jos akcentas – vyrų ir moterų seksualumas. Kiekvienas joje gali atrasti save ir savo partnerį. Norėjau parodyti, kad seksualumas tėra maža intymumo dalis, ir kviečiau pažinti save. Ne lovoje, o pažinti savo mintis, emocijas, idėjas, lūkesčius, fantazijas, sapnus ir geismus. Kompleksai – tai vidinės žmogaus schemos, jų turi tiek vyrai, tiek moterys.

 

„Reikia pripažinti: net ir geriausiai pasaulyje suplanuotose atostogose bus išsiskyrimų, liūdesio, nerimo. Mes gerumą suprantame vienaip, vaikai kitaip“, – sako knygos „Kaip užauginti žmogų“ autorė Aušra Kurienė. Psichologė pasidalijo mintimis, ką daryti, kad vaikų atostogos būtų ir smagus išgyvenimas, ir prisiminimas vaikams bei visai šeimai.

Atostogų planas mažiesiems. Nuo ko pradėti?

 

Vakare prie Ramalos turgaus pastebiu su vaikštykle judančią senjorę. Jos rankose – keli maišai gėrybių prigrūstų juodų ir mėlynų plastikinių maišelių. Tokius apsiperkant turguje duoda dykai.
– Ponia, gal padėti? – siūlausi.
– Nereikia, pati pasinešiu, – atsako ji.
Matau, kad krepšiai labai sunkūs, o vaikštyklė atima daug energijos. Bandau vėl.
– Ponia, padėsiu.
– Ne, tu iš manęs pirkinius pavogsi.

 

Kai pradėjau rašyti šį tekstą, pirmiausia į jį sugulė įvairios istorijos apie sunkų genčių gyvenimą, siaubingą vergų istoriją. Tada sustojau. Juk aš taip myliu Afriką. Kodėl staiga žodžiai liejasi tokie, kad galiu daugelį atbaidyti nuo kelionių į čia? Afrika tikra – be puošnių pastatų, be patrauklių istorijų, be poilsio. Afrikoje atrasti pirmieji mūsų protėviai. Iš čia žmonija pradėjo savo kelią ir galbūt dėl to tai vieta, kur galima prisiliesti prie savo šaknų, sugrįžti į vaikystę. Kol dar pati nebuvau buvusi juodojoje Afrikoje, aš tik klausiausi keliautojų pasakojimų, kad kažkas ten traukia sugrįžti.

 

Va-sa-ra... Kai jos lauki, tai kiekvienas žodžio skiemuo atrodo saldesnis už kvapniausią pasaulyje uogienę. Norisi tarti ir tarti, tarsi skanauti lėtai ir saldžiai. Bet vasarai atėjus metas užrakinti visas uogienes spintelėje ir giliai įkvėpus šio nuostabaus sezono aromatų pradėti ugdytis naujus įpročius, ir jie netrukus jums leis džiaugtis ir naujais pokyčiais. O tada žvelgiant į savo atvaizdą veidrodyje, artėjant rudeniui, nebus laiko liūdėti ar pulti į depresiją.

 

Neseniai Ignas pradėjo vesti sveiko gyvenimo būdo ir laisvalaikio TV laidą „0 laipsnių“, kurioje su žinomais žmonėmis kalba apie blaivų gyvenimo būdą. Jis tiki, kad tu turi būti toks, apie ką pamokslauji, todėl kiekvienas knygos žodis yra pagrįstas asmenine sportininko patirtimi. Viena iš tokių patirčių – asmeninio pokyčio kelias blaivaus gyvenimo būdo link.