Prancūzų istoriko Fernand’o Braudelio klasikinis veikalas „Civilizacijų gramatika“ – viena kertinių knygų pasaulio istorijai suvokti. Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą Prancūzijoje, o pačioje 2020 m. pabaigoje – pagaliau ir lietuviškai (vertė Dainius Gintalas, redaktorė Asta Bučienė, konsultavo Eugenijus Saviščevas, leidykla „Kitos knygos“).

Kodėl prieš pusamžį parašyta knyga vis dar įdomi šiandienos skaitytojams ir yra privaloma universitetų pirmakursiams? Knyga aktuali, nes autorius kalba apie civilizacijų gilumines struktūras ir praplečia istorijos mokslo supratimą pasitelkdamas gretutinius humanitarinius mokslus. Knygoje F. Braudelis išsamiai aptaria civilizacijos sąvoką, kalba apie europietiškąsias, Islamo, Juodosios Afrikos ir Tolimųjų Rytų civilizacijas. Lygina jų raidos bruožus, nes kiekviena iš jų turi savitą laiką ir ritmą.

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai“, – taip apie istoriko darbą rašo prestižiškiausia pasaulio enciklopedija „Encyclopedia Britannica“.

F. Braudelis – svarbiausias prancūzų istorikų „Analų“ mokyklos dalyvis nuo pokario iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Siekdamas sukurti visuotinės istorijos mokslą, į analizę jis įtraukė geografijos, ekonomikos, demografijos, kalbos, visuomenės mentaliteto ir kitus aspektus. Jo sukurtoje trinarėje laiko sampratoje apmąstoma ilgoji gamtos, vidutinė visuomenių ir trumpa individui aprėpiama istorija.

Knyga padės skaitytojams susidaryti platų pasaulio vaizdą ir suprasti, kodėl mūsų kultūra plačiąja prasme yra tokia, kokia yra. „Civilizacijos pirmiausia egzistuoja tam tikros erdvėje ir laike besiformuojančios „globalinės struktūros“, geografinės ir kultūrinės zonos, nuolatos paklūstančios savo likimui ir išliekančios ilgiau negu bet kokios mums žinomos kolektyvinio gyvenimo formos. Būdingiausi jų bruožai – inercija, statiškumas, lėti, šimtmečius trunkantys negrįžtami socialiniai procesai“, – viename iš lietuviško „Civilizacijų gramatikos“ leidimo įvadinių straipsnių rašo akademikas Antanas Andrijauskas.

Anot istoriko dr. Eugenijaus Saviščevo, „Idealiu atveju F. Braudelis tikėjosi, kad išsilavinęs žmogus, ryte atsivertęs laikraštį, be papildomo gilinimosi supras pasaulio įvairovę – politinius sutarimus ir nesutarimus, plaukiančius iš senų nuoskaudų ir jų įveikos, ekonomikos raidos ciklus ir dėl jų kylančius sunkumus visuomenei“, – tokį bendrą pasaulio procesų suvokimą ir suteikia ši knyga.

Svarbiausias F. Braudelio įnašas į istorijos mokslą yra la longue durée – ilgojo laiko, ilgos trukmės laiko ar ilgalaikės istorijos sąvoka. Tai ilgaamžis gamtos laikas, per kurį formuojasi labai lėtai besikeičiančios civilizacijų struktūros, kurios ir buvo pagrindinis mokslininko tyrimų objektas.

„Iš pavadinimo aišku, kad ilgos trukmės istorija visų pirmiausia – ilgo laikotarpio, trunkančio amžių ar amžius, istorija. Bet tai – dar ne viskas. Norėdami ją suprasti pirmiausia turime įvertinti šios sąvokos priešybę – trumpos trukmės laiką. Už pastarosios sąvokos slypi tai, ką senojo istorijos mokslo atstovai rinkdavosi kaip savo tyrimų objektą, – išskirtinį įvykį, dažniausiai politinį, sietiną su tam tikru dideliu istorijos tėkmės vingiu. Braudelis manė, kad tokia istorija nėra visavertė, ji gali sudominti tik nedidelį specialistų ratą ir vargu ar ko išmoko. Istorikui visada turi būti svarbus dialogas tarp praeities, kokia tolima ji bebūtų, ir šiandienos. Šia prasme ilgos trukmės laiko užmetama kilpa tarp mus dominančios praeities atkarpos ir mūsų, tų, kurie ieško praeities tako stovėdami ant nepaliaujamai tirpstančio šios akimirkos ledyno viršūnės. Tai dialogas tarp šiandienos ir vakar. Dėl to jo aktualumas akivaizdus ir nebereikalauja įrodymų“, – lietuviško „Civilizacijų gramatikos“ leidimo įvadiniame straipsnyje rašo dr. E. Saviščevas.

Nors F. Braudelis „Civilizacijų gramatiką“ parašė kaip vadovėlį vyresnių klasių moksleiviams, jis buvo atmestas dėl neva per sudėtingo mokiniams suprasti turinio. Išties tekstas parašytas ne „vadovėliškai“, o kaip pasakojimas. Istorikas knygoje apžvelgia tiek europietiškas, tiek neeuropietiškas civilizacijas. Ne chronologiniu istorinių įvykių atpasakojimu pagrįstas, o plataus spektro analitinis kalbėjimas padeda suvokti ir įsisavinti civilizacijų vidines struktūras, jų radimosi ir vystymosi paradigmas, esminį kultūrinį, politinį, ideologinį foną. Anot autoriaus, istorija aiškina ne tik praeitį, bet ir dabartį. Tokiu būdu knyga tampa savotiška pamatinių žinių saugykla, sankaupa bet kuriam istorija ir civilizacijomis besidominčiam žmogui, norinčiam suvokti kultūrų ir atitinkamų kultūrinių reiškinių genezę. Tai knyga, per istorijos prizmę padedanti iš esmės pažvelgti į dabarties pasaulio reiškinius.

Daugiau apie knygą čia.