Andreï‘aus Makine’o, savito, rafinuoto stiliaus rašytojo, daugelio prestižinių premijų (tarp kurių ir Goncourt’ų bei Médicis premijos) laureato, Prancūzijos akademijos nario išrankesniems lietuvių skaitytojams nuodugniai pristatyti veikiausiai nė nereikia: Lietuvoje išleistos keturios autoriaus knygos, kadaise jis lankėsi ir tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Sibire 1957 m. gimęs, 1988 m. Prancūzijoje apsigyvenęs rašytojas išgarsėjo romanu „Prancūziškas testamentas“. Tačiau skaitytojų dėmesio bei simpatijų sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, tarp kurių ką tik lietuviškai pasirodęs romanas „Mylima moteris“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Už jį 2013-aisiais A. Makine’as buvo apdovanotas Casanovos premija.

Kūrinyje pinamos dvi pagrindinės siužeto linijos – Rusijos valdovės Jekaterinos Didžiosios gyvenimas ir sovietiniais bei posovietiniais laikais kuriančio režisieriaus Olego Erdmano pastangos sukurti apie ją kino filmą. Atrodytų, Jekaterinos Didžiosios gyvenimas tiesiog prašyte prašosi perteikiamas kino juostoje: nesuskaičiuojami meilužiai, meilės nuotykiai, išdavystės, kerštas, žmogžudystė – istorinei dramai medžiagos išties nestigtų. Vis dėlto jaunasis režisierius siekia atskleisti ir pavaizduoti tikrąjį imperatorės gyvenimą – pačią jo esmę, tikrąją emocinę jo ašį.

Nostalgija būna apgaulinga. Filmavimo metais nebuvo nieko nuostabaus. Jis prisimena, kokius akrobatinius triukus atliko Kozinas, kad apgautų cenzūrą. Dabar disidentiška jų drąsa atrodo juokingai menka. Apie Jekateriną galima rašyti viską, matyti joje pabaisą arba humanistę, rodyti užgultą meilužių ordos – joks VKMK neims čekšėti žirklėmis. Laisvės poveikis netikėtas: atima norą tyrinėti jos gyvenimą. Tarp valdžios ir sekso besiblaškanti carienė, vienas du ir aišku. Dabar atrodo neįsivaizduojama rašyti scenarijų, kur ji ruoštųsi pabėgti, kad nebūtų ta, kurią visi manė pažįstantys. Jei jis ir ilgisi tos praeities, tai vien dėl užsidegimo, kurį jautė svajodamas parodyti tą kitą Jekateriną...
Tačiau filmas, kuriam režisierius taip ruošėsi ir tiek pastangų įdėjo parengiamiesiems darbams, iš jo, galima sakyti, be ilgų svarstymų sovietinių funkcionierių atimamas. Netrukus ir pasaulis ima keistis – žlunga komunizmas, permainos veja permainas. Senas režisieriaus draugas, praturtėjęs brėkštant naujojo kapitalizmo aušrai, suteikia Olegui antrąjį šansą – pakviečia jį perkurti savo sumanytą opusą televizijos serialo pavidalu. Vis dėlto Erdmanui nedviprasmiškai pabrėžiama, kad rinkos taisyklės taip pat diktuoja savas cenzūros formas.

Nors ir suvokdamas, kad kiekvienas laikotarpis vaizduoti Jekateriną baudžiasi įpareigoti vis savaip, jis toliau kamuojasi dėl vieno konkretaus klausimo. Ar imperatorė, kurios seksualinis apetitas dažniausiai būdavo pasotinamas proteguojamiesiems podraug suteikiant titulus ir turtus, kada nors buvo mylima iš tiesų? Vis dėlto pagrindinis iššūkis, matyt, yra paties režisieriaus širdis, kuri niekaip nerimsta svarstant apie tikrąją Jekateriną, o galbūt labiau netgi apie save – juk ir jautri Olego siela nuolat blaškosi tarp priklausomybės dviem tautoms, daugybės meninių užmojų ir kelių mylimųjų. A. Makine’as meistriškai supina išsyk kelias pasakojimo gijas į vientisą romano audinį, Jekaterinos istoriją sudurstydamas su Olego gyvenamojo laiko ženklais ir patirtimi, Rusijos ir Vokietijos istorinėmis peripetijomis.

Olegas šypsosi pro vaizdinių miglą: baltos ir aukso spalvų salonas, kylantis veidrodis, alkova... Lesios lūpos kaip ledokšnis. Jis grįžta į dabartį: kambarys komunaliniame bute, penkiolika gyventojų įsikūrę septyniuose kambariuose, bendra virtuvė, vienintelis vonios kambarys. Kasdienis pragaras, bet ir čia galima būti laimingam (gyvi būdami jo tėvai taip sakydavo: pragare naudokimės ugnimi...). Jis laimingas, junta sniegą ant palto, kurį jam į glėbį nusimeta draugė, trumpai prie jo priglundančio kūno šilumą. Laimingas matydamas, kaip Lesia atsisėda tarp tos netvarkos ir sukuria šiek tiek harmonijos. Laimingas net eidamas nesibaigiančiu koridoriumi, kur tvyro susispietusių gyvenimų išgaros, įžengdamas į virtuvę – palaima, jis vienas! Ir sprausdamas kavinuką ant viryklės, prislėgtos sunkiais šeimyniniais puodais sriubos. Atverta orlaidė – šaltas oras sustiprina kaistančios kavos aromatą. Laimės svaigulys: kitame komunalinio labirinto gale jo laukia mylima moteris...

Jekaterina Didžioji – kas ji? Kokia ji buvo iš tikrųjų? Nimfomaniškų polinkių turinti klastinga valdovė? Vienvaldė imperatorė, skelbusi apie savo respublikonišką sielą? Iškili moteris, bendraujanti su filosofais ir rašytojais, mistikais ir avantiūristais? Į šiuos klausimus Olego lūpomis mėgina atsakyti knygos autorius.