„Iki šiol apie Lietuvos valdovus žinojau tik faktus, ši knyga ir istorijos pasakojimo būdas padėjo juos geriau pažinti. Tiek daug laiko praleidusi kartu, jaučiuosi kaip gera jų pažįstama. Geras ir keistas jausmas“, – sako viena iš neseniai pasirodžiusios knygos „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ autorių, iliustruotoja Inga Dagilė. „Kaip atrodė senieji Lietuvos valdovai, mes netgi nežinome, bet tai tik dar įdomiau“, – šypsosi pasakojimus į Lietuvos valdovų lūpas sudėjęs istorikas Zigmas Vitkus.

Knygą „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autoriai pristato 28 valdovų biografijas – nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo iki paskutinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio. Ir tai aprėpia net 560 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metų!

Valdovai – kariaujantys ir susitaikantys, mylintys ir nekenčiantys, pasipūtę ir nuolaidūs. Visi jie nuo įprastai vadinamų „didžiaisiais“ iki mums mažai žinomų turi daug ką papasakoti apie savo vaikystę, tėvus, mokslus, meilę ir atėjimą į valdžią.

Jau ne vieną knygą vaikams išleidęs istorijos mokslų daktaras Z. Vitkus išryškina kiekvieno jų valdymo bruožus ir reikšmę Lietuvos istorijai, daug dėmesio skiria valdovų charakteriui, mintims, planams – apie visa tai jie kalba patys! Kiekvieno valdovo pasakojimą lydi istoriko komentaras – kritiškas valdovo veiklos apibendrinimas.

„Gavusi knygos tekstą nustebau, kad Lietuva turėjo tiek daug valdovų ir dalies jų vardai bei pavardės man skambėjo tikrai naujai. Istorijos pamokos iš mokyklos ėmė ir pasimiršo. Smagu, kad knyga pirmiausia buvo labai naudinga man pačiai“, – sako originaliais savo piešiniais knygą papuošusi I. Dagilė.

Iliustracijas menininkė sako pradėjusi nuo dviejų labai skirtingų laikotarpių ir charakterių valdovų: Kęstučio ir Stanislovo Augusto Poniatovskio: „Žinojau, kad, jeigu surasiu stilistinį ryšį tarp šių dviejų priešingybių, knyga įgaus tvirtus griaučius, ant kurių „lipdysis“ visi kiti valdovai. Nupiešusi ir sumaketavusi šių valdovų atvartus sugrįžau į pačią pradžią ir tik tuomet ramiai pradėjau piešti kiekvieną valdovą iš eilės.“

Piešdama valdovus iliustruotoja daugiausia rėmėsi kitų dailininkų interpretacijomis, – juk fotografijos tais laikais nebuvo, o iš ankstesnių laikotarpių išlikusiuose dokumentuose apie išvaizdą retai užsimenama. Šiais ir ankstesniais laikais tapyti paveikslai ir įvairios graviūros tapo svarbiausia medžiaga bei įkvėpimo šaltiniu. Menininkė išsidėliodavo net keliolika valdovo, kurį piešia, atvaizdų, muziejinių nuotraukų, jas lygindavo, ieškodavo vienijančių detalių, patikusias perpiešdavo ir sujungdavo su savo sugalvotomis aprangos ar interjero detalėmis.

 Inga sako, knygos vertę jau spėjusi pajusti – darbas dar tik buvo įpusėjęs, kai ketvirtokei dukrai prireikė informacijos apie Jogailą. „Abi, sulindusios į internetą, glaustos ir vaikams pritaikytos informacijos tuo metu neradome. Peržiūrėjusi knygų lentyną ten irgi nieko neaptikau, o paskui prisiminiau, kad Jogailos atvartus jau esu nupiešusi ir sumaketavusi. Atspausdinau ir dukra, pati juos perskaičiusi, rado visus atsakymus. Supratau, kokia vaikams nepakartojama ir reikalinga yra ši knyga: koncentruota, įdomiai pateikta informacija, gausiai iliustruota, perteikianti ne tik svarbiausius faktus, bet ir leidžianti pažinti valdovo asmenybę“, – sako.

„Vaikai gali susidomėti visomis pasaulio temomis, jei medžiaga tinkamai pristatyta, papasakota ir jei šeimoje (visų pirma) palaikomas domesys pasauliu, – žurnalistei Laisvei Radzevičienei sako pasakojimo autorius, istorikas Z. Vitkus.

Jūsų knygoje pirmiausia nustebina pasakojimo stilius. Lietuvos valdovai patys pasakoja apie save...

Pats nuo vaikystės mėgau skaityti apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, nagrinėti jų charakterio ir valdymo bruožus, įsivaizduoti save jų vietoje: ką būčiau daręs kitaip, kokias inovacijas diegčiau. Mintis parašyti knygą apie Lietuvos valdovus kilo tada, kai supratau, kad neturime vienos knygos vaikams, kurioje būtų pristatytos visų Lietuvos (ir vėliau Lietuvos ir Lenkijos) valdovų biografijos. Man buvo svarbu papasakoti ne tik apie senosios (pagoniškosios) Lietuvos valdovus, bet ir apie tuos, kurie valdė vėliau, apie kuriuos mažiau žinome ir kurie, tikėtina, mums nėra tokie savi. Pasakojimą pirmuoju asmeniu pasirinkau pajutęs, kad toks būdas leidžia ir man pačiam, ir, tikėtina, skaitytojui lengviau įsijausti į vieno ar kito valdovo gyvenimą. Įsijautęs geriau ir įsimeni.

 

Jūsų knygoje esama žodžių, neįprastų šiuolaikiniame pasaulyje. Manote, vaikai supras? O gal toks ir buvo sumanymas, kad jie paieškotų reikšmės, praplėstų akiratį, pasiklausinėtų?

Specialiai jų nerinkau. Tiesiog rašydamas pajusdavau, kur būtų galima pavartoti vieną kitą archaizmą, patetišką kreipinį ar padėką, kad susidarytų „senovinės“ kalbos pojūtis. Žinoma, tai tik žaidimas. Skaitant to laikotarpio „ego dokumentus“, pavyzdžiui, laiškus, tokių barokinių rokokinių kreipinių ir posakių taip tiršta, kad dažnai netgi sunku prasibrauti iki dalykinio turinio...

Kokiai iš savo aprašomų asmenybių jaučiate daugiausia simpatijų? 

Nuo vaikystės man labiausiai patikdavo ir domindavo žmonės, kurie nebūdavo pirmi, kurie nebuvo žymiausi ar daugiausia sėkmės sulaukę, kitoniški. Taip ir dėl valdovų. Simpatiją jaučiu nepopuliariausiems. Jaučiu paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio dramą – gerą valią, išsilavinimą, bet ir tam tikrą valios trūkumą, Stanislovo Leščinskio potencialą, kuris išsiskleidė ne Abiejų Tautų Respublikoje, o Prancūzijoje, Mykolo Kaributo Višnioveckio nerimastingą charakterį ir jo priežastis. Nė vieno iš šių trijų paminėtų Abiejų Tautų Respublikos valdovų ryšiai su Lietuva nebuvo stiprūs, tačiau kaip asmenybės man jos įdomios. Nežinau, ar simpatiškos... Taip pat daro įspūdį Stepono Batoro rimtumas. Šį valdovą amžininkai gretino su Vytautu Didžiuoju, Vladislovo Vazos tvirti ryšiai su Lietuva. Smagu jį įsivaizduoti žvejojant Metelių ežere. Apskritai, nepajudinamai pozityviausias man išlieka Kęstučio įvaizdis. Nėra jam ko prikišti.

Ar įmanoma apibendrinti Lietuvos valdovų asmenybes, nutapyti vieną bendrą valdovo portretą?

Apibendrinti vargu ar įmanoma. Kalbame veik apie 30 asmenybių ir daugiau kaip 500 metų laikotarpį. Kiekviena valdovo asmenybė buvo unikali, kita vertus, visi jie buvo savo epochos vaikai ir tas epochas bei jose dominavusias vertybes vienaip ar kitaip atspindėjo: apšvietos, rokoko, baroko, renesanso, senosios pagoniškosios Lietuvos... Jeigu visgi ieškotume bendro vardiklio, jis būtų paprastas: žmogiškumas. Jiems buvo būdingos visos dorybės ir ydos, kuriomis pasižymime ir mes šiandien: išmintis, teisingumas, tvirtumas, tačiau ir puikybė, pavydas, rūstumas, nesaikingumas. Jų kokteilis, žinoma, įvairavo priklausomai nuo asmenybės. Bet visi jie, man atrodo, turėjo šlaką puikybės, gerai manė apie save. Tačiau be šito nė vienas jų ir nebūtų tapęs valdovu...

Ką išvis anuomet reiškė tapti Lietuvos valdovu? 

Daugumai jų tai buvo svajonės išsipildymas – tapti didžiausiu ir simboliškai reikšmingiausiu didžiulės valstybės ponu. Dėl to tie pusamžiai vyrai kartais nerdavosi iš kailio. Savarankiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais (iki unijos su Lenkija) mūsų kunigaikščiai valdė kaip karaliai, veik vienvaldiškai, nors tokio titulo ir neturėjo. Abiejų Tautų Respublikoje valdovai neturėjo daug galių ir jų vis mažėjo: tas galias ribojo parlamento valdžia ir bajorų „aukso laisvės“. Kad ir kaip būtų, karaliaus titulas buvo reikšmingiausias simbolinis vardas, kurį gavęs didikas ir jo šeima tapdavo pripažinta visų Europos valdovų „šeimos“ dalimi. Savo noru tos garbės retai kada atsisakydavo, nors vienas pavyzdys buvo. Sosto atsisakė Jonas Kazimieras. Jis buvo tikrai pavargęs karaliauti... Paspruko ir prancūzas Henrikas Valua, neradęs savęs mūsų valstybėje.

Knygoje taikliai apibūdinate valdovus, prie kiekvieno parašydamas trumpą paaiškinimą. Na, kad ir karvedys, tapęs Mindaugo žudiku. Manote, vaikams taip bus lengviau įsiminti?

Tiesiog taip buvo. Istoriškai. To laikotarpio valdžia buvo įgyjama per smurtą. Buvę sąjungininkai, nejučia, pajutę lyderio svyravimą, užsimiršimą ar susilpnėjusias pozicijas, mobilizuodavosi ir pabandydavo patys valdovauti. Tai ir norėjau pabrėžti. Tuo metu būta išties žiauraus vyrų varžymosi dėl valdžios, dėl siekio kontroliuoti šalį, kurią jie matė kaip savo dvarą...

Kaip jums sekėsi tarp sausų istorinių faktų ieškoti įdomiosios informacijos? Kur jos ieškojote? 

Rėmiausi įvairiais lietuviškais ir lenkiškais šaltiniais. Turime puikių Lietuvos istorijos sintezių, fantastiškų laidų: rašant buvo proga dar kartą peržiūrėti kai kurias „Būtovės slėpinių“ ar „Amžių šešėliuose“ laidas, taip pat „Nacionalinę ekspediciją“. Lenkai apie bendrus Lietuvos ir Lenkijos valdovus yra išleidę puikių monografijų ir straipsnių prirašę. Žinoma, po Liublino unijos Abiejų Tautų Respubliką valdę valdovai jiems buvo ir yra visiškai savi, mes, panašu, tik pratinamės, kad, tarkime, Jonas Sobieskis ar abu Saksai (Augustas II ir Augustas III) buvo ir mūsų valdovai.

Prie vienų valdovų knygoje yra parašytos gimimo datos, prie kitų – ne. Ar tai reiškia, kad apie šiuos neišlikę jokių duomenų? 

Kad gimimo datos būtų žinomos, kažkas turėjo jas užfiksuoti. Užrašyti tada galėjo arba krikščionys kronikininkai „iš šalies“, arba krikščionys raštininkai, dirbę valdovo dvare. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinė pradėjo formuotis nuo Mindaugo. O kaip ir kur fiksuoti datą, jei neturi rašto ir raštininkų? Kalbant apie informacijos trūkumą, gal pastebėjote, tarp valdovų, pavyzdžiui, nėra Kęstučio ir Algirdo brolio Jaunučio. Svarsčiau įvairiai ir nutariau jį praleisti (laiko juostoje Jaunutis, žinoma, yra įrašytas), nes labai mažai žinoma apie jo gyvenimą ir valdymą, būtų tekę viską išgalvoti...

Skaitydama pagalvojau, kad suaugusiesiems ši knyga bus ne mažiau įdomi nei vaikams. Turbūt geriausia, kad ją skaitytų tėvai su vaikais, o paskui visi kartu diskutuotų? 

Be abejo, ši knyga – ir vaikams, ir suaugusiesiems. Apskritai, man atrodo, kad visos knygos tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, bet, tiesa, ne visos vaikams. Labai smalsu, kaip šioji bus skaitoma, ar bus įdomu... Tikiuosi, kad taip. Pats ruošiuosi ją skaityti savo vaikams ir atsakyti į visus jiems iškilusius klausimus.

Kaip manote, ar tokią pat įdomią knygą būtų galima parašyti ir apie šiuolaikinės Lietuvos vadovus?

Hmm… Apie Dalią Grybauskaitę jau yra parašyta „Vakaro pasakojimuose Lietuvos mergaitėms“. Bet ne pirmuoju asmeniu. Kalbant apie dabar veikiančius ar neseniai veikusius politinius veikėjus reikia sukurti distanciją, o rašant apie valdovus tą distanciją kaip tik reikia sumažinti. Apskritai, rašyti apie dabartį turbūt nėra istoriko uždavinys, jam reikia atstumo, nors, žinoma, jo darbuose dabartis vienaip ar kitaip atsispindi. Kai praeis 200 metų, apie Dalią Grybauskaitę, Algirdą Brazauską ar Vytautą Landsbergį bus galima rašyti ir pirmuoju asmeniu...