„Išminti takai į naujas ganyklas neveda. Leiskis keliais, atskleidžiančiais gyvenimo grožį“, – naujoje knygoje „Tikra tik viltis“ kviečia kunigas Algirdas Toliatas. Tai jau septintoji skaitytojų mylimo A. Toliato knyga, kurioje jis jaukinasi esė žanrą. Pagrindinis ir didžiausias kunigo A. Toliato įkvėpimas – gyvenimas ir Šventasis Raštas, pagrindiniai klausimai – moraliniai. Autorius nagrinėja amžinas ir kasdienes žmogaus gerumo ir padorumo, patikimumo, atjautos ir meilės artimui temas.

A. Toliatas nepateikia atsakymų, tik apnuogina mintį ir skatina klausti. Ir vis kreipia prie tikėjimo bei vilties, kurią jam simbolizuoja Vilniaus senamiesčio Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. „Gal ir ateis diena, kai trauksime į ją klausytis Čiurlionio koncertų ir vargonų. Motorai ten gaudė aidžiai, pats girdėjau. Bet vargonai vis dėlto būtų geriau. Daug geriau...“ – kadaise sakė Jurgis Kunčinas. Dabar ten skamba ne tik koncertai. Joje gimsta ir kasdienės mintys, kuriomis kunigas A. Toliatas dalijasi po atšventintos Ramintojos koplyčios skliautais.

Kunigas A. Toliatas – Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas, 2018 m. apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už bendruomenės telkimą, šešeto knygų autorius. Jo pamokslų ciklo knygos „Žmogaus ir Dievo metai“, „Gerumo liūnas“, „Šeštas jausmas yra pirmas“ (2016–2018), taip pat „Ramybė tau“ ir „Sekmadienio SMS“ (2019) skaitytojų labai vertinamos ir nuolat perleidžiamos.

Naujausioje knygoje A. Toliatas kviečia atrasti viltį. „Viltis keliauja avariniais tiltais. Jokių pažadų ar garantijų. Tik dar vienas žingsnis į priekį. Piligrimo kelias dangaus karalystės link kuriasi bekeliaujant. Kaip vanduo virsta vynu Kanos vestuvėse tą akimirką, kai stalo prievaizdas pakelia taurę prie lūpų. Avariniame piligrimo kelyje anksčiau ar vėliau nukrinta visos susikurtos kaukės ir lieka tik ėjimas. O kai vilties kelionėje siela jau pakankamai apsinuogina, iš žmogaus gelmių prasisunkia Rojaus nuogumo laisvė. Kaip sako išminčiai, jei kelias neveda į Šventovę, kam jis reikalingas?“ Kviečiame susipažinti su naujausia A. Toliato knyga „Tikra tik viltis“ ir paskaityti knygos ištrauką.

***

Smėlio pilys

Kuo sudėtingesnė technika, kuo daugiau galimybių ji teikia, bet kartu atsiranda ir daugiau rūpesčių prižiūrėti ją, kad netriktų. Taip ir organizacija: kuo ji labiau auga, tuo daugiau atsiranda iššūkių ir sunkumų visoms veikloms harmoningai suderinti, tuo sunkiau valdyti vidinius procesus. Kol grupė mažutė, daugiausia 20–30 žmonių, viskas vyksta paprastai, viskas suderinama, visi krumpliaračiai sukasi. O jeigu žmonių daugiau? Ir dar kiekvienas turi savo nuomonę, patirtį, savo vizijas, lūkesčius ir talentus? Į Ramintoją ateina daug gerų žmonių dovanoti savo laiką, širdį, idėjas. Tik ne visada pavyksta padovanoti taip, kaip įsivaizduoja ir nori. Kartais žmogus, atėjęs į šventovę Šventosios Dvasios, išeina nusiminęs ir nelaimingas, nes neįvyko taip, kaip norėjo, ir jis tiesiog kažko nepastebėjo. Arba atvirkščiai, atrodo, dešimt metų praėjo, bendruomenė subrendo, bet ima kas nors ir išeina – skausmingai, nes nebėra jam vietos.

Kas negirdėjo apie Don Kichotą ir Sančą Pansą? Jų požiūris į gyvenimą toks skirtingas kaip ir požiūris į Dulsinėją. Sančai Pansai ji tiesiog ūkininko samdinė, o Don Kichotui – širdies dama, mūza. Bažnyčios bendruomenėje, kaip ir bet kokioje kitoje, esama ir realistų, ir idealistų. Žmonės, regis, tokie patys, bet vieni ieško Dievo, kiti nusiraminimo ar paramos. Dievo ieškantys staiga praranda tikėjimą, o kitus įkvepia Šventoji Dvasia, ir jų gyvenime įvyksta lūžis. Atsivertimas – Dievo malonė. Niekada nežinai, kada patirsi palaimą, kada įvyks nušvitimas, bet jis aplanko žmogų, kai jam labiausiai to reikia. Zachiejų – kai įsiropštė į šilkmedį, norėdamas pamatyti Kristų ir šis pasakė ateisiąs pas jį į namus. O drauge su Kristumi nukryžiuotą nusidėjėlį – mirties akimirką. Malonė kiekvieną paliečia skirtingai.
Giovannis Bernardonis, būsimasis Pranciškus Asyžietis, buvo turtingas paveldėtojas, kai Dievas pakvietė jį atstatyti bažnyčią. Jis paraidžiui suprato Dievo žodžius ir savo jėgomis, savo lėšomis atstatė prašomą Šv. Damijono šventovę, paskui dar kelias. Tačiau jis buvo kviečiamas atkurti pačią Bažnyčią. Kol ją sudarė dvylika Jėzaus pasirinktų apaštalų, veikla atrodė paprasta. Tačiau ji ėmė augti, plito bendruomenės, vienuolijos, darnumo sumažėjo, ir tapo institucija. Procesai vyksta, liturgija, apeigos tokios, kaip nustatyta, bet nekeičia gyvenimo, susitikimas su Dievu nevyksta. Ir šv. Pranciškus randa išeitį – nutaria pamėginti įveikti Bažnyčios negalią neturto dvasia. Tik ir jį suprasti reikia ne grynai paraidžiui, jis kalba ne tiek apie finansinį neturtą, kiek apie ambicijų, įsitikinimų, išankstinių nuostatų – savų dogmų, puikybės nepasunkintą žmogaus dvasią.

Pranciškui pavyko sutelkti sekėjų, išaugo bendruomenė. Bet kokia bendruomenė anksčiau ar vėliau turi įgauti tam tikrą struktūrą, turi būti organizuota, antraip nebus veiksminga. Tarkim, jei du elgetaujantys broliai vienuoliai užeina į kaimą, žmonės mielai priima, pamaitina ir sušelpia. O jei tūkstantis? Per didelis gerumas virsta bloguliu, per didelė dozė vaistų nebegydo, o nuodija. Pranciškonai neleido sau nualinti žmonių ir tapti jiems nepakeliama našta. Vienuolijai plečiantis jie tapo sėslūs, statė vienuolynus, kaupė bibliotekas, kūrė mokyklas. O Pranciškus, pasak legendos, išverkė akis, nes įsivaizdavo savo vienuoliją kitaip. Tačiau jo ištikima sekėja ir nuoširdi draugė šv. Klara paguodė: jei kuri iš seserų sudaužytų lėkštę, ji žinotų, kaip tą bėdą spręsti, bet apsaugoti vienuolyną nuo liepsnų – ne jos, o Dievo valioje. Net jei pradėjai, sukūrei neturi didžiuotis ar savintis – Dievas yra aukštesnis Kūrėjas. „Viskas yra jūsų... – sakoma Pirmajame laiške korintiečiams, – ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo.“ Pats Pranciškus turėjo išmokti šią pamoką ir atiduoti į Dievo rankas vienuoliją – savo kūrinį, tikrą kūdikį – ir atsikratyti savų dogmų.

Pačios dogmos nereikia peikti – tai slėpinys, negali jo paaiškinti. Bet jei slėpinį imi savintis ir jau manai galintis jį paaiškinti, rėži kitam į akis „aš teisus, o tu klysti“, užsidedi visažinio vainiką ir aiškini kitiems, kas yra amžinasis gyvenimas pats nesuvokdamas amžinybės. O juk prie jos gali tik prisiliesti. Ir derėtų tą daryti su džiaugsmu, su dėkingumu, kad Dievas tai leidžia, ir atvira širdimi, kurios nesvarina nei asmeninės dogmos, nei nuostatos, nei bergždžiai kaupiamos nuoskaudos ar nepagrįsti lūkesčiai, antraip apsunkstame irskęstame kaip Petras – kol kliaujasi Kristumi, žengia per vilnis, bet vos protu pagauna vyksmą, ima grimzti.

Kartais reikia pasimurkdyti, kad atsiverstum. Toks krikštas nuplauna ir susieja žmogų su Kristumi. Kodėl krikščioniškajame mokyme tiek daug kalbama apie kančią, kodėl kasmet iškeliame Kristų ant kryžiaus? Mūsų piligrimystė žemėje eina per ugnį ir vandenį, turime rinktis, o apsisprendimas skausmingas. Tai kaita, nuolatinės paieškos, kasdieniai iššūkiai, nauji išbandymai. Nuolatinis procesas, prisikėlimo, atsivertimo ciklas, štai kodėl Velykas švenčiame kiekvienais metais. Ir žmogui tik atrodo, kad štai padarei, pagaliau bendruomenė puiki, organizacija funkcionuoja, viskas – dabar tiktai svarbiausia nekvėpuoti, kad, neduok Dieve, nesubyrėtų. Bet vos liaujiesi keistis, vos pamėgini sustabdyti tą akimirką žavingą ir mėgautis, kad ją sukūrei, smėlio pilys ima dūlėti, o vėjai išnešioja smiltis.

Dievo gelmė neišbrendama, bet turi juo kliautis ir į Jį atsiremti, antraip savo rankomis sunaikinsi tai, ką turi brangiausia. Žmogaus gyvenimo kelionė – piligrimystė. Nutinka, kad gavęs per skruostą – gal ką praradęs, gal nuskriaustas ar tiesiog sutrikdytas – jis sustoja. Viena vertus, suprantama, nes skauda. Tad vaikšto už to skruosto susiėmęs, nešiojasi nuoskaudą, kaip tas vienuolis, kurio bendrakeleivis pernešė moterį per upę ir pamiršo, o jis niekaip nepajėgė išmesti iš galvos. Arba atsisėda kaip rūpintojėlis ir imta skaičiuoti nuoskaudas – mane čia įskaudino, nuvylė, pavedė, netesėjo, suvedžiojo, – gailėtis savęs ir verkšlenti. Tokios ašaros tuščios. Užmiršk nuoskaudą – gyvenimas tęsiasi, nespeisk savęs į kampą pykčiu, apmaudu, nepasitenkinimu.

„Jis padėjo prieš tave ugnį ir vandenį; tiesk ranką į tą, kurį tu pasirenki. Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 16–17). Pasirinkimas vyksta nuolat, kasdien, kas valandą, kiekvieną akimirką, kai aukoji Mišias, kai giedi, kai meldiesi, jei kas patinka, tinka ar nepriimtina, jei kas įskaudina, jei pamalonina... Nuolatos priešais yra du keliai, ir tu renkiesi. Jei įsiklausydamas į Kristų atsukti kitą skruostą, tai dar nebūtinai leidi lipti tau ant galvos, veikiau paragini skriaudiką rinktis iš dviejų galimybių.

Kristus yra tiltas ir galimybė, duotybė ir būtis. Jis mūsų moralės pamatas, vienuolis, kuris neša žmogų per gyvenimo upę, nežiūrėdamas priešinio vėjo. Žmogaus prigimtis silpna. Mums nuolat reikia paramos, kad neužvaldytų godumas, pavydas, nepamatuotos baimės, puikybė, savininkiškumas. Kaip Molière’o šykštuolio kartais rankos lenktos į save ir neišsitiesia. O Kristaus ranka visada ištiesta, jis mums pagalba, Jis stiprina sąnarius ir stuburą, bet kol esi drauge. Kaip infraraudonųjų spindulių šildytuvai mūsų koplyčioje: kol esi šalia, jautiesi palaimingai, bet tik nutolk, palaimos kaip nebuvę. Žmogaus gyvenimas – tai kortų, smėlio pilys, laikas žemėje byra nelyginant smiltys smėlio laikrodyje. Kad ir kokia daili toji pilis, ji tėra smėlis.