Prancūzų mokslininko Piero Vincenzo Piazza’os knyga „Homo biologicus: kaip bliologija atskleidžia žmogaus prigimties paslaptis“ – unikalus skaitinys apie žmoniją ir jos siekius. Joje pasakojama apie revoliucingus XXI amžiaus biologijos ir psichiatrijos atradimus, kurie leidžia naujai pažvelgti į save tokius, kokie esame iš tikrųjų, be būtinumo pasitelkti nematerialiąją sielą. Pasak autoriaus, ne mūsų siela paseno, o jos nematerialumas, ir šiuolaikinė biologija jau gali moksliškai paaiškinti mūsų elgesį. Knygą „Homo biologicus“ iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė, dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Pieras Vincenzo Piazza, išsamiai išnagrinėjęs žmonijos vystymosi istoriją, jos tikėjimus per tūkstančius metų, siūlo žvelgti moksliškai ir filosofiškai į kūną ir sielą. Šiuolaikinis žmogus, išlaisvintas nuo nematerialiojo miražo, remdamasis naujausiais mokslo pasiekimais, tikisi autorius, gali pakeisti tam tikras socialines taisykles ir kurti geresnį gyvenimą.

Kaip rašo žurnalas Sciences humaines, „Piero Vincenzo Piazza’os knyga „Homo biologicus“ pakerės skaitytojus, kurie domisi ryšiais tarp kūno ir sielos, gamtos ir kultūros, biologijos ir psichologijos“. Prancūzų mokslo naujienų žurnalas La Recherche „Homo biologicus“ įvardija kaip išmintingą, gyvą, nuotaikingą knygą, kurioje „Pieras Vincenzo Piazza mums rodo, kad biologija ne nulemta, ji kupina tikimybių!“

Knygoje keliami svarbūs klausimai ir pateikiami išsamūs atsakymai: laisvė – pagrindinis žmonijos siekis, bet kam jos reikia? Kaip neuronai išsaugo gyvenimo patirtį? Kada, kaip ir kodėl mus ištinka stresas? Kaip tampama narkomanu? Kodėl nutunka ne visi? Ar biologinė laisvė daro mus nenaudingus? Esame išskirtiniai, bet ar viršesni už kitus? Kokią prasmę gyvenimui suteikia biologija?

Knygoje „Homo biologicus“ nebandoma neigti nematerialumo ir šlovinti visagalę biologiją – priešingai, knygoje parodoma, kaip naujausi mokslo atradimai priartina biologiją prie nematerialios dvasios ir ją įkūnija. To pavyzdys – trumpa citata iš knygos: „Viena iš savybių, kuriomis pasižymi stresinė patirtis, yra tai, kad jos prisiminimas išlieka itin ryškus, jis sunkiai dyla. O žmogaus psichiką dažniausiai formuoja kaip tik įsimintiniausi įvykiai. Įprastai ši sritis priskiriama nebiologinei ir nematerialiai esačiai, į kurią ir yra nukreipta psichologinė terapija, siekianti padėti išsilaisvinti nuo nenormalaus it akmenyje iškaltų prisiminimų poveikio. Gali atrodyti neįtikėtina – dauguma psichologų tuo ir netiki – kad biologija įsikiša renkantis, kurį prisiminimą įsiminsime paprastai, o kurį susiesime su stresu. <...>

Hiperaktyviems žmonėms, kurie sprendimus priima akimirksniu ir nuolat sprendžia sudėtingas problemas, streso trūkumas ne visada asocijuojasi su palaima – greičiau jau su nejaukumu ir liūdesiu. „Atostogų melancholiją“ galima interpretuoti kaip sutrikusios pusiausvyros ženklą. Intensyvus darbas ir nuolatinis stresas yra vertinami kaip pakaitinė veikla, individo išsisukinėjimas slepiant tikrąją problemą ir (arba) kaltės jausmą, įprastai kylantį dėl kažkuriame asmenybės raidos etape patirtų nemalonių dalykų.“

Pier Vincenzo Piazza – italų kilmės prancūzų medikas, psichiatras, neurobiologas, jo specializacija – narkologija ir psichikos sutrikimai. Buvęs Nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto (Inserm) medicinos tyrimų vadovas, Magendie neurocentro (Bordo) įkūrėjas ir direktorius, šiuo metu vadovaujantis biotechnologijų kompanijai.

Piazza yra pelnęs pagrindinį Inserm apdovanojimą ir Prancūzijos mokslų akademijos prizą už darbus neurologijos srityje.

Daugiau apie knygą čia.