Pegasas
Pegasas

Robertas Seethaleris: Knyga – tai pirmiausia neužrašyti žodžiai

Robertas Seethaleris: Knyga – tai pirmiausia neužrašyti žodžiai

Berlyne sausio mėnesį pasikalbėti susitiko du rašytojai – ir iš karto susitarė vienas į kitą kreiptis „tu“. Tai buvo Lina Ever ir Robertas Seethaleris – romanų „Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“ autorius (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, išleido „Baltos lankos“).


Taip Betinos von Armin salone nekantriai miaukiant katinui gimė „Knygų savaitėje“ parodytas sodrus ir platus pokalbis, ne tik apimantis be galo daug temų – naująjį romaną „Laukas“, rašymą, kalnus, gimtąją Vieną, besikeičiantį pasaulį, – bet ir užkabinantis fundamentalius žmogaus egzistencijos ir kūrybos klausimus.


Kviečiame skaityti interviu ištrauką.


**


Tu rašai trumpas knygas, po nedaug puslapių.


Gyvenime ir taip daug plepama. Bent jau rašyti derėtų trumpiau.


Tavo romanas „Visas gyvenimas“ labai išsamiai pasakoja apie vieno žmogaus gyvenimą – ir sutelpa į kokius šimtą penkiasdešimt puslapių. Tai tikrai nedaug. O romane „Laukas“ per 230 puslapių sugebėjai papasakoti netgi 29 gyvenimus.


Tikrai jokio skirtumo – ar tau prireiks tūkstančio puslapių, ar dešimties – gyvenimo vis tiek nepapasakosi. Gali parodyti tik akcentus, o ne gyvenimą. Abi šios knygos veikiau kalba apie gyvenimo esenciją. Svarbiausia: kas lieka iš gyvenimo. Tai man visados rūpėjo. O kalbant apie „Visą gyvenimą“: tie šimtas penkiasdešimt puslapių – tarsi į olą nukreiptas šviesos spindulys. Prožektorius užgriebia kai kurias vietas – tik tiek. Pabaigoje lieka ne kokia nors išmintis ar išsamūs pasakojimai, o akimirkos. Tos akimirkos man visada buvo įdomios.


O jei rašytum apie savo gyvenimą, kiek puslapių galėtų susidaryti?


Atsakysiu tą patį: nežinau. Gal užtektų vieno. O gal dviejų tūkstančių. Nežinau. Geriausia būtų vienas sakinys. Bet jo dar neradau.


Tikiuosi, dar užteks laiko jam rasti.


Aišku, būtų smagu išleisti knygą, kurią sudarytų tik vienas sakinys, bet tau už jį vis tiek sumokėtų.


Bet tada ji negalėtų vadintis romanu?


Nežinau. Gal būtų „vieno sakinio knyga“.

Tu kalbi nedaug ir rašai trumpai. Kodėl manai, kad per daug kalbama? Viename interviu esi sakęs: „Kas daug kalba – nelabai turi ką pasakyti.“

Aš nemėgstu kalbėti ir kalbu nedaug. Bet tai nereiškia, kad nėra žmonių, kurie gali protingai ir ilgai kalbėti. Šito pasaulio plepalai, visas tas triukšmas mane nervina. Nuolatinis triukšmo, šnekėjimo fonas žeidžia, sukelia fizinį skausmą. Aš verčiau pasėdėsiu kamputyje.


Kaip tu rašai? Kur rašai? Kokie tavo rašymo įpročiai?


Įpročių neturiu, įpročiai man atgrasūs. Rašau tada, kada noriu, problema, kad noriu retai, iš tiesų labiau norėčiau eiti pasivaikščioti. Bet turiu rašyti. Tada nuo visų atsiriboju – namie turiu tokį autistinį kampą, kur matau tik sieną ir kompiuterį. Kitoje pusėje yra langas į laisvę, bet ten man negalima, tai pernelyg patrauklu. Turiu likti prie rašomos istorijos. Žodžiu, kokių nors įpročių nėra – rašau, kada rašau.


Ir neturi kokių nors normų kaip kiti rašytojai – tūkstantį ar du tūkstančius žodžių per dieną?


Ne. Baisu, tai jau ne gyvenimas.


O kiek gali rašyti? Dvi, tris, keturias valandas?


Pasakyti tiesą? Pusę valandos.


Per dieną?


Ir baigta.


Paskui nebegali ar nebenori?


Nenoriu. Ir negaliu. Man tai reiškia tą patį. Tada jau baigta. Nebėra jėgų. Tas pusvalandis būna išties labai sutelktas. Sakiniai, kuriuos užrašau, turi būti tikri. Jie ir yra tikri. O kitą dienos dalį aš, taip sakant, renku.


Ar eidamas pasivaikščioti savyje nešiesi tą knygą?


Tada knyga man nerūpi, to jau būtų per daug. Bet man reikia plataus žvilgsnio, kad galėčiau galvoti ir susikaupti. Vis apie ją galvoti – per daug. Nenoriu, kad ant manęs visą dieną griūtų žodžiai, mintys ir idėjos. Man reikia aiškumo – kad susikaupęs galėčiau užrašyti tuos tris ar keturis tinkamus sakinius.


Tavo knygos skamba kaip... geras sultinys – iš tokio gali išvirti daug sriubos.


Galima semti šaukštu?


Tikrai, iš to būtų galima išplėtoti ir šešis šimtus puslapių. Bet turbūt tai turėtų daryti kiekvienas skaitytojas, mintyse?..


Žinoma, žodžiai niekada nebus tokie įdomūs, kaip tarp jų atsiverianti erdvė. Knyga – tai pirmiausia neužrašyti žodžiai.


Tu kas dvejus metus parašai po knygą. Kita išeis vasarą?


Ne, šį sykį užtruks ilgiau. Su kita knyga grįšiu į gimtąją Vieną. Ten yra jaudinančių, man rūpimų dalykų. Bet niekur neskubu.


Vis dėlto Viena traukia?


Viena – mano gimtasis miestas. Ji kaip magnetas – gali traukti, bet gali ir atstumti. Mano santykis su Viena prieštaringas. Viena graži. Aš su ja nebekonfliktuoju, man patinka ten nuvažiuoti. Bet ne visam gyvenimui.


Gerai, grįžkim prie „Lauko“. Ar aprašytasis Paulštatas yra kur nors Vokietijoje arba Austrijoje, ar jis visiškai pramanytas?


Visiškai pramanytas. Ir: aišku, kad jis egzistuoja. Visur. Juk miestas – tai pirmiausia žmonės, o ne gatvės. Tuos žmones ir stengiuosi apčiuopti, aprašyti. Tokių ar panašių žmonių yra, bet Paulštatas, aišku, išgalvotas.


Kodėl 29? Kodėl aprašei 29 gyvenimus?


Tikrai 29? Aš jau neatsimenu. Skaičius neturi jokios reikšmės.


O kada supratai: gana, tiek jau užteks?


Įdomus klausimas. Supratimas čia ne tiek svarbu. Rašydamas iš esmės mažai ką supranti. Tai tiesiog jausena. Dar nepradėjęs knygos intuityviai jaučiu, kokia bus jos apimtis. Gana tiksliai. Žodžiais nelabai nusakysi, iš kur ateina tas žinojimas, kad visko yra tiek, kiek reikia.


Jei rašai tik pusvalandį per dieną, kiek laiko tau reikia visai knygai?


Pusantrų metų. Maždaug. Kaip jau sakiau: to pusvalandžio darbas turi „tikti“, perrašau nedaug. Panašiai kaip tašant akmenį ar drožinėjant – ne ten įpjausi, ir viskas sugadinta. Taisyti nemėgstu. Aišku, kartais tenka. Noriu, kad sakiniai išplauktų vienas iš kito, kad nuo pat pradžių viskas gerai skambėtų.


Kad rezultatas iškart būtų geras, tobulas?


Perfekcionizmas man nerūpi. Noriu, kad rezultatas rezonuotų. Pamatai kokį akmenį ar paveikslą – ir supranti: jis „skamba“. Reikia, kad toks būtų ir sakinys – jame glūdi sava melodija.


Tikrai, tavo knygose iškart junti ritmą, melodiją... O naujausia – dar ir apie muziką...


Knygas derėtų komponuoti, o ne rašyti. To ir siekiu – iš tiesų perteikti melodiją. Tai sunku. Ne kiekvienas geba tą melodiją savyje išgirsti. Bet aš dirbu taip.


Tavo veikėjai – labai paprasti žmonės, sakyčiau, netgi paprastesni už vidutiniškus. Visai paprasti.

Piktai pasakei. Taip tikrai nėra. Ką reiškia „paprastas“? Argi reikia vertinti? Paprastas jausmas gali būti labai didelis. Tarp kitko, naujausia mano knyga – apie Gustavą Mahlerį, o jis tikrai nebuvo paprastas. Bet jei nori pasakyti, kad dažniausiai rašau apie neiškilius žmones „iš liaudies“, tuomet sutinku. Tik jokiu būdu nenoriu, kad „paprastas žmogus“ skambėtų kaip nuvertinimas. Pats esu iš darbininkų šeimos, dėl to tą terpę pažįstu.


Bet dabar skaitytojai laukia ypatingų istorijų – apie stebuklus, karalius ar labai daug nuveikusius žmones, roko žvaigždes ar panašiai. Dėl to ir pasakiau „paprastus“. Jie gyvena paprastą gyvenimą.


Gyvenimas vyksta ir vienur, ir kitur, ir karališkojoje menėje, ir kokioje nors siuvykloje...


Gal dėl to tavo knygos tokios populiarios – žmonės pamato, kad yra labai panašūs į tuos veikėjus.


Jei kalbame apie gyvenimo esenciją: žmogus lieka žmogumi. Visiškai nesvarbu, ar jis sėdi soste, ar išvietėje.


Meniu
Turite klausimų? Susisiekite su mumis
Jūsų krepšelis tuščias!Jūsų krepšelis tuščias!