Didžiulio susidomėjimo sulaukusi Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda. Ateities kronika“  visuose knygynuose PEGASAS!

Knygoje pasakojamos tikros ją išgyvenusių žmonių istorijos apie vieną didžiausių šio amžiaus katastrofų pasaulyje. Kai kurie jaudinantys šios knygos herojų pasakojimai atgijo ir tapo garsiojo HBO serialo „Černobylis“ scenomis.

Knygoje į Černobylio katastrofą pažvelgiama gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, avarijos likviduotojų, pareigūnų bei paprastų žmonių akimis.

„Černobylio malda“ – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos.

Citatos iš knygos:

Sakydavau jam: „Aš myliu tave.“ Bet dar nežinojau, kaip aš jį myliu... Neįsivaizdavau... Gyvenome mudu gaisrininkų komandos, kurioje jis tarnavo, bendrabutyje. Antrame aukšte. Ten dar trys jaunos šeimos, visoms viena virtuvė. O apačioje, pirmame aukšte, stovėjo mašinos. Raudonos ugniagesių mašinos. Tai buvo jo tarnyba. Visada žinodavau: kur jis, kas jam? Tą naktį girdžiu kažkokį triukšmą. Pažiūrėjau pro langą. Jis pamatė mane: „Uždaryk orlaides ir gulkis miegoti. Elektrinėje gaisras. Aš greitai grįšiu.“

Atbėga mano draugė Tania Kibenok... Jos vyras toje pačioje palatoje... Kartu jos tėvas, jis su mašina. Mes sėdam ir važiuojam į artimiausią kaimą pieno. Kokius tris kilometrus už miesto... Perkame daug trilitrinių stiklainių pieno... Šešis, – kad užtektų visiems... Bet nuo pieno jie siaubingai vėmė... Vis prarasdavo sąmonę, jiems statė lašelines. Gydytojai kažkodėl nuolat kartojo, kad jie apsinuodiję dujomis, niekas nekalbėjo apie radiaciją. O miestas prigarmėjo karinės technikos, užtvėrė visus kelius... Nustojo važinėti elektrukai, traukiniai... Gatves plovė kažkokiais baltais milteliais... Aš jaudinausi, kaipgi rytoj nusigausiu į kaimą nupirkti jam šviežio pieno? Niekas nekalbėjo apie radiaciją... Tiktai kariškiai vaikščiojo su respiratoriais... Miestelėnai nešėsi iš parduotuvių duonos, atvirus maišelius su bandelėmis... Ant prekystalių gulėjo pyragaičiai...

Apie tai, kad nakvoju barokameroje, niekas iš gydytojų nežinojo. Nenumanė... Įleisdavo mane sesutės. Iš pradžių irgi atkalbinėjo: „Tu jauna. Ką tu sumanei? Tai jau ne žmogus, o reaktorius. Sudegsite kartu.“ Aš kaip šunytis laksčiau paskui jas... Valandas išstovėdavau prie durų. Prašydavau, maldaudavau... Kol jos: „Trauk tave velniai! Tu beprotė.“ Rytais prieš aštuonias, kai prasidėdavo gydytojų apžiūra, rodo per plėvelę: „Bėk!“ Valandai pabėgu į viešbutį. O nuo devintos ryto iki devintos vakaro turiu leidimą. Mano kojos iki kelių pamėlo, ištino, taip pavargdavau...