2014 m. Japonijoje prestižinę Akutagavos premiją pelnė rašytoja Tomoka Shibasaki. Apdovanojimas jai buvo skirtas už romaną „Pavasario kiemas“. Šis kūrinys subtiliai ir jautriai pasakoja apie atmintį ir žlugusias viltis. Tai knyga apie laikinumą, miesto kaitą, jo pastatus ir juose slypinčius gyvenimus. 2017-aisiais naujas romano leidimas buvo papildytas Toshiyuki Horie – Vasedos universiteto dėstytojo, vertėjo, rašytojo, taip pat laimėjusio Akutagavos premiją, daugelio Japonijos literatūrinių premijų komisijų nario Toshiyuki Horie komentaru. Rašytojų sąjungos leidykla, lietuviškojo „Pavasario sodo“ vertimo leidėjai dalijasi šiuo įdomiu straipsniu su lietuvių skaitytojais.

Žmonės, atsikėlę į Tokiją iš provincijos, – itin jautrūs vietovardžiams. Tą akimirksnį, kai lig tol be ypatingo dėmesio stebėta aplinka įvardijama, užsipildo nežinios tuštuma. Sąmonė suvirpa nuo pažinimo nuostabos, o virpuliui nurimus plečiasi jos horizontai. Apstulbę pajuntam ryšį tarp skirtingų vietų: Tokijuje bėgantis laikas persidengia su laiku gimtajame mieste. Imame kitaip suprasti laiką ir erdvę, atsiveria naujos gelmės mūsų kasdienybėje. Bet, kad pažvelgtume į tas gelmes, turime vaikščioti po miestą.

Pavasario kiemo pagrindinis veikėjas Taro, irgi atvykęs iš provincijos, irgi vaikšto. Autorė yra minėjusi, kad vardą jam parinko įkvėpta Natsume Soseki romano Po lygiadienio, kurio protagonistas Keitaro pėsčiomis ir tramvajumi keliauja po Meidži laikotarpio Tokiją, vykdydamas jam pavestas seklio užduotis ir su nuostaba stebėdamas žmones. Taro, kaip ir Keitaro, įvykių centre atsiduria ne savo valia, tačiau jį stulbina ne tik žmonės. Jo atidus ir nustebęs žvilgsnis krypsta į namus, į erdves, į viską aplinkui.

Veiksmo epicentre – du pastatai Setagajos seniūnijoje, penkiolika minučių pėsčiomis iki artimiausios traukinių stoties: dviaukštį kampainio formos daugiabutį, kuris pastatytas prieš trisdešimt vienerius metus ir netrukus bus nugriautas, ir kaimynystėje, už vidinio kiemo, stovintį žydrą vakarietišką namą su įėjimu priešingoje kvartalo pusėje. Taro įsikūręs daugiabučio trumpesniosios dalies pirmame aukšte. Į Tokiją jis atsikraustė prieš dešimt metų. Prieš trejus metus išsiskyrė, seniau dirbo kirpėju, dabar – mažoje komunikacijos paslaugas teikiančioje įmonėje. Pro Taro langą matyti visi į vidinį kiemą išeinantys daugiabučio balkonai, ir jo pažintis su kaimyne Niši iš antro aukšto tolimiausio buto tampa viena veiksmo varomųjų jėgų. Niši, komiksų dailininkė, jau dvidešimt metų gyvena Tokijuje ir prieš atsikeldama į šį butą ne kartą kraustėsi. Vėliau sužinome, kad knygos pavadinimas, Pavasario kiemas, taip pat yra ir fotografijų rinktinės, kurioje pavaizduota seniau žydrajame name gyvenusios poros kasdienybė, pavadinimas. Tai dėl tos rinktinės Niši čia apsigyveno: pakerėta nuotraukų pasaulio, norėtų į jį patekti.

Kiekvienas pastatas turi paradinę ir galinę pusę. Tai svarbu ir kituose Shibasaki kūriniuose: apsakymuose Nematyti (Nemunas, 2020 m. Nr. 9, – vert. past.), Siūlas ir Pasiruošimas kelionei. Pasikeitus žiūros taškui, kitaip atrodo ir pastatas, ir jo aplinka, ir sutrinka kasdienybės pusiausvyra. Išnyksta tiltai tarp čia, kur esame, ir ten, kur buvome, ir tai neišvengiamai veikia mūsų vidinę būseną. Ir Taro, ir Niši jautriai tai išgyvena. Tačiau Taro turi ir kitą perspektyvą. Jis ne tik mąsto apie smulkias detales, bet ir geba žiūrėti beasmeniškai, iš paukščio skrydžio. Kai pirmąkart skrido lėktuvu, Taro „aiškiai pajuto, kad jo vaizduotės pasaulis ir žemės paviršius, kuriuo kasdien vaikšto, yra tas pats.“ Nuo vaikystės stebėjęs dangų, stebi jį ir didmiestyje, ir iš to įpročio randasi priešinga perspektyva: jis ima žiūrėti į žemę taip, tarsi pats būtų tarp debesų. „Pavasario kieme“ aprašytos gatvės ir pastatai, bet ten slypi ir skrydis į dangų – tas vertikalus ryšys iškreipia laiką ir suteikia kūriniui paslaptingo svaigaus lengvumo.

Yra keli tokie iškreipto laiko momentai. Pirmasis – kai Niši, pasikvietusi Taro į užeigą ir užsakiusi gruzdintos vištienos, aštuonkojo bei pilstomo alaus, ima „pasakoti, kaip jai su tuo namu yra nutikę.“ Tolesnis jųdviejų pokalbis tik numanomas: dabar trečiuoju asmeniu prabylama apie Niši gyvenimą. Skaitant apie galiausiai į žydrąjį namą atsikrausčiusius naujus gyventojus, jau atrodytų, kad Niši pasakojimas ir yra centrinė knygos dalis, bet čia mus į užeigą sugrąžina žodžiai: „Kalbėdama apie visa tai, Niši išgėrė septynis vidutinio dydžio bokalus pilstomo alaus ir du kartus nuėjo į tualetą.“ Pasakotojas, esantis už veikėjų, nepamiršo laiko tėkmės, ir skaitytojui sukasi galva, tarsi staiga pažvelgus pro teleskopą į tai, kas ką tik buvo prieš akis.

Toks skaitytojo sutrikdymas nėra naujas dalykas. Tačiau laikas, prabėgęs užeigoje, labai įtikinamai nukeliauja į praeitį, it vijokliais apauga jos šakomis ir lapais. Kitas toks pat įtikinamas perėjimas įvyksta, kai pasakotoja tampa Taro sesuo, kalba iš pradžių pirmuoju, paskui – trečiuoju asmeniu. (Tai irgi panašu į pasakotojus romane Po lygiadienio.) Sesers „aš“, po trejų metų pertraukos susitikusi su broliu, prisimena praeitį. Ankštoje erdvėje gimtąja Osakos tarme jiedu šnekasi apie vaikystę daugiabučių kvartale, ir tie prisiminimai atskleidžia tai, ko Taro neparodo nei daugiabučio kaimynams, nei bendradarbiams.

Labiau trikdo sakinys „Man išvažiavus namo, kitą dieną Taro ieškojo buto nuomos agentūros interneto svetainėje.“ Šis šuolis išties keistas. Sesers „aš“ įžengia į Taro sąmonę, beveik pavirsta juo ir drauge su pasakotoju mezga jo istorijos tinklą. Šioje kiek nestabilios pusiausvyros kūrinio dalyje sužinome, kas vyko „man“ jau palikus Taro butą, ir norint išsaugoti laiko bei pasakojimo darną paprastai reikėtų pridurti, kad jiedu apie tai kalbėjosi telefonu ar panašiai. Bet pasakotojas be jokios įžangos kalba per „aš“ apie tai, ko matyti neįmanoma, tarytum žiūrėdamas pro fibroskopą, ir šis neatitikimas primena tarpą tarp vaizdo ir garso, atsirandantį palydovinės transliacijos metu. Žiūros taškas dėl šitos prieštaros pakyla į kosmosą.

„Šešios valandos po to, kai išėjau ieškoti, kur užkasti dantį, Taro perlipo per balkono turėklus ir išlipo į vidinį kiemą, kur draudžiama įeiti.“ Šis sakinys įmanomas tik objektyviai stebint iš dangaus. Ir būtent šitas žvilgsnis iš paukščio skrydžio sujungia atskiras pasakojimo dalis. Jis susieja žydrajame name gyvenusį Tarou – ne Taro – pavarde Ušidžima ir jo žmoną pseudonimu Umamura (japoniškai ushi – karvė, uma – arklys, – vert. past.) su kinų pasakų motyvais pieštais komiksais Niši tinklalapyje: skaitytojas čia gali įsivaizduoti legendą apie mergelę arklio galva (žemdirbystės, arklių ir šilkverpių deivę, – vert. past.). Urną primenantis vapsvos puodininkės lizdas siejasi su baltais ir kietais Taro tėvo kaulais, su bendradarbio šuns kaulais, su pieniniu dantuku, sesers rastu Morio šeimos fotelyje.

Tačiau istorijoje, kurią galbūt tebepasakoja sesers „aš“, ta galima ir įtikinama pabaiga susigeria į tofu Taro šaldytuve, kurios galiojimo laikas jau tuoj pasibaigs. Balti kieti dalykai virsta baltais ir minkštais, ką tik gimę prisiminimai suvirpa šaltame vandeny, ir apima nuostaba. Rašytoja nuo šio netvirto it tofu atspirties taško jau žengia į kitą plotmę, šįkart ne aukštyn, o tolyn, atverdama puikią panoramą (Panoraminė fotografija – vėlesnis, 2015 m., Shibasaki romanas, – vert. past.). Iš beribio plyno panoraminio pasaulio grįžę prie Pavasario kiemo, galbūt su tam tikru sielvartu suprasim, kas glūdi panoraminių nuotraukų kraštuose, kur vaizdas iškreiptas.

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres