Vienas ryškiausių lietuvių literatūros talentų, nuolat stebinantis išmone ir rafinuotais stilistiniais vingiais, parašė ironija, satyra ir nežabota fantazija persmelktą Lietuvos antiistoriją. Parodijuodamas ir itin laisvai žongliruodamas faktais autorius braižo neįtikėtinus valstybės raidos scenarijus ir atskleidžia mūsų mentaliteto ypatumus: Šventojoje iškyla Kremlius, į Vilnių plūsta moralės normų nesuvaržytas pasaulio jaunimas, nejaukiai gūžiasi iš kapo prisikėlęs Justinas...

Simboliška, kad #Utopijos kaip knyga dienos šviesą išvysta minint legendinės Tomo Moro „De optimo rei publicae statu deque nova insula Utopia“ 500 metų jubiliejų. Tai primena, kad kurti įžūliai lengvabūdiškas vizijas – ne tik vaizduotės nuotykis, bet ir sunki intelektualo pareiga savo valstybei, kylanti iš tradicijos ir išsilavinimo.

Žanro užuomazgos galėtų būti aptiktos literatų užstalėse – jeigu gerai atsimenu, įvairiais laikais šios kolektyvinės fantazijos neretai susipindavo į gan vientisus siužetus, kaip derėtų pagerinti valstybės valdymą, leidybos rinkodarą ar visuomenę. Linksmybės politikos ir kultūros reikaluose, masių kvailumas socialiniuose tinkluose, fantazijas kaitinanti ksenofobija ir tautinė mitologija, ekologinis kvaišumas ir „gerumuko kultūrėlė“ – visa tai išdėstyta su smagiu cinizmu ir išlavintu nonsenso pojūčiu.
Poetė, literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė