Roberto Bolaño „2666“ – monumentalus kūrinys, reikalaujantis skaitytojo pastangų jau nuo pat... viršelio. 2666 – skaičius, kuris daugiau niekada nepasikartoja, ir belieka tik spėlioti, ką jis reiškia. Galimai tai ateities data, tokia keista, tarsi iš karto sufleruotų, kad kažkas toje ateityje ne taip. Kartais Bolaño aprašomi dalykai ima rodytis tokie neįtikėtini, kad jaučiamės iš tiesų nusikėlę į kažkokią alternatyvią realybę arba pasiklydę mums pažįstamos dabarties ribose. Jei laikytumėmės spėjimo, kad tai data, galėtumėm tarti, jog autorius bando mus perspėti: pasaulyje koja kojon žengia nebaudžiamumas ir pažeidžiamumas, tad mes neišvengiamai judame pesimistiško scenarijaus link, tik kiekvienas savu tempu. Kaip atskaitos tašką tam tempui matuoti jis pasirinko Siudad Chuaresą – miestą Meksikoje – ir rėmėsi jame nutikusiais įvykiais. Knyga „2666“ sudaryta iš 5 detektyvinių elementų nestokojančių pasakojimų, kurie sudaro vientisą mozaiką, nors iš tiesų juos sieja gana plonytės gijos. Dėl to susidaro įspūdis, kad tekstai buvo galingesni už autorių ir patys troško būti papasakoti. Matyt ne veltui dauguma knygos veikėjų yra rašytojai, žurnalistai, kritikai, jie ir padeda tiem tekstam gimti. Kadangi Bolaño gyveno net trijuose žemynuose, viena šalutinių jo temų neišvengiamai yra tolerantiškumas kitataučiams, skirtingos vertybės, diskriminacija, tačiau pagrindinius knygos „2666“ simbolius galima apibendrinti ir paprasčiau: tai - žinių žiūrėjimas. Kai stebime naujienas, kad ir kokios sukrečiančios jos bebūtų, dažnai jaučiame gailestį ar liūdesį, tačiau neretai išjungę televizorių viską užmirštame ir grįžtame gyventi savo kasdienybės, ypač, jei kalbama apie tolimus kraštus. Tai žinodamas, Bolaño siekia mus supurtyti – literatūra yra puikus būdas priversti žiūrėti į tai, kas atrodo tolima ir dėl to nerealu, ir pripažinti, kad tarp mūsų tvyro tiek neteisybės, jog darosi nebeįmanoma jos ignoruoti. Siudad Chuarese (knygoje – Santa Teresoje) įvykdyti nusikaltimai yra tarsi ašis, tokia skaudi ir tikra, kad ją privalu išpasakoti. Aplink ją autorius mezga kitas istorijas, įvaizdžius, vaizdingus simbolius, bet iš esmės tik tam, kad dar kartą prie jos sugrįžtų, parodytų visas jos puses. Bet tai nėra blogai. Savo realybę pažinoti privalu, nes tik taip žinosime, kur ir kada galime nuo jos pailsėti. To ir moko knyga „2666“ – neįprasta, beprotiška, graži.