Mistinis siaubo romanas

Pabudęs po triukšmingo vakarėlio Andrius Antanas Tyla sau ant krūtinės pamato kraupų randą. Šviežias, rodos, dar kruvinas. Kaip ir kada jis atsirado? 

Galvoje tik paskiros, niekaip nesusijusios nuotrupos. Žiedo blyksnis. Nuo mylimosios peties slystanti petnešėlė. Ir tas žvėris iš sapno, pagaliau ištrūkęs į laisvę. Tik ar tikrai iš sapno? O jeigu ne?

Andrius Antanas, babos nuo vaikystės šauktas Anciumi, o mamos – tik Andriumi, tarsi įstringa tarp dviejų realybių. Vienoje jis nori pagaliau suprasti, kas iš tiesų nutiko tada ir vyksta dabar, kitoje padarys viską, kad tik užgniaužtų tą plėšiantį alkį krūtinėje, kad tik išvengtų akistatos su ja – ta, kurios kvapas jį lydi nuo tada, kai šiurpiomis istorijomis apipintame Mirakulio miške jo oda buvo paženklinta devyniais kaitriau nei ugnis deginančiais apgamėliais.

Debiutinis Linos Žutautės siaubo romanas jūsų atmintyje paliks daugiau nei įtampą ir aštrias emocijas. Dinamiškas, skirtingose erdvėse ir laikuose besivystantis siužetas, spalvingi, netikėti ir kartu labai pažįstami veikėjai (lyg gyventų čia pat, už sienos, ar būtų sutikti vasarojant kaime) ir raiški, sklandi kalba – šiai knygai būdinga viskas, ko tikimasi iš aukščiausios klasės literatūros. 

„Autorė yra prasitarusi, kad kurti suaugusiesiems mokosi iš Stepheno Kingo. Čia turbūt vienas iš tų atvejų, kai mokinys pralenkia mokytoją. Arba bent jau yra labai labai arti jo.“ 

Vitalija Maksvytė, literatūrologė

„Neįsivaizduoju, kaip būtų galima į širdį neįsileisti Pelikso. Nejausti Anciaus baimės ir noro pasislėpti babos glėbyje. Nesusitapatinti su Mirakulio miško žiežmara. Knyga, kuri paliečia. Priverčia prie jos grįžti. Ir dar kartą grįžti. Ir ne tik dėl sukurtos įtampos. Turbūt pirmiausia būtent ne dėl jos.“

„Talpi. Gili. Svilinanti. Užvertus paskutinį puslapį, nejučia kyla mintis: nenustebčiau, jei taip ir būtų. Jei visi jie – baba, Peliksas, Andrius Antanas, Mirakulio miško žiežmara – gyvena šalia mūsų.“