Jei išeičiau į pensiją sulaukęs 72 metų, liktų dirbti penkis mėnesius. Išeitų 22 savaitės, ir jeigu pasirodytų visi pacientai, tai reikštų, kad liko lygiai 800 pokalbių. Jei kas nors atšauktų susitikimą arba susirgtų, šis skaičius, savaime suprantama, sumažėtų. Vis šiokia tokia paguoda.

Psichiatras skaičiuoja dienas iki pasitraukimo į pensiją. Gyvena vienas savo vaikystės namuose, neturi nei šeimos, nei draugų. Kasdien eina į kliniką ir klausosi pacientų, nors jų problemos jam seniai atrodo nuobodžios ir nereikšmingos. Jo socialinis gyvenimas susideda iš trumpų pokalbių su pedantiška sekretore ponia Siuruž, kuri karaliauja klinikoje daugiau kaip trisdešimt metų.

Tačiau vieną dieną klinikoje išdygsta jauna vokietė ir įsiprašo pas daktarą, nors šis naujų pacientų nebepriima. Psichiatras greitai suvokia, kad trapi Agatos išorė slepia stiprią ir kerinčią moterį. Jų susitikimai nejučia išjudina ir sustingusį daktaro pasaulį.

Atsakydamas skausmingai suvokiau, kad iki pensijos man liko lygiai 71 pokalbis ir kad tik 6 iš jų bus su Agata. Staiga skaičius, kuris visą laiką būdavo per didelis, pasirodė bauginamai mažas.

Elegantiškai ir subtiliai parašyto romano veiksmas rutuliojasi 1948 m. Prancūzijoje, tačiau jame kalbama apie tokius universalius dalykus, kad nei laikas, nei vieta tampa nesvarbūs. Psichologės Anne Cathrine Bomann debiutinis romanas „Agata“ pelnė Scrivere per Amore literatūros premiją, knygos leidybos teisės parduotos 28 šalims.