Vieno žymiausių Vakarų mąstytojų Friedricho Nietzsche’s (1844–1900) paskutinis veikalas Antikristas (Der Antichrist), parašytas 1888 metais ir susilaukęs bene daugiausia kontroversiškų vertinimų.  Antikriste Nietzsche plėtoja idėjas, iškeltas knygose Apie moralės genealogiją ir Anapus gėrio ir blogio. Tai knyga apie tikėjimą plačiąja prasme ir konkrečiai apie krikščionybę, apie Vakarų civilizacijos moralinių vertybių sistemą, apie tai, kad šiandieninė moralė yra tikrosios, kilniosios moralės inversija. Bene svarbiausia mintis, kad būtent iš krikščionybės reiktų kildinti šiuolaikiniame pasaulyje išsikerojusį nihilizmą.

Pirmasis šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą.

„Nietzsche‘s „kova“ su Kristumi vyksta simbolinėje erdvėje, nes jam Kristaus buvimas yra ne faktas, o pasaka, pagal kurią gyvena daugybė žmonių. Simboliai neatstovauja jokiai tikrovei, bet yra  tinklas reikšmių, pagal kurias žmogus orientuojasi pasaulyje. Taigi simbolių „tikrovė“ yra tol, kol žmonės joje gyvena. Jei niekas pagal tuos simbolius nebegyvena, jie tampa tuščiomis abstrakcijomis ir, anot Nietzsche‘s,  juos reikia pakeisti naujais – tokiais, kurie pajėgtų atkurti gyvenimo aistras. Kristus kaip simbolis tebegyvas sekmadieniais, kai visos „nuodėmės“ atleidžiamos, – atėjus pirmadieniui, jis tampa bereikšmis, nes likusią savaitę Dekalogo nepaisoma, gyvenama pagal visai kitokią simbolinę tvarką. Nietzsche‘s Antikristas  ̶  tai naujų, gyvybingų simbolių paieška.“  

                                                                                                Prof. Algis Mickūnas