Sunku įsivaizduoti epinę poemą, kurioje dėstoma atomų teorija (jų amžinumas, judėjimas, skirtumai), žmogaus psichologijos ir fiziologijos dalykai (siela, dvasia, protas, juslės, jausmai), kosmogonija ir civilizacijos istorija (pasaulio atsiradimas, šviesulių judėjimas, vandens ir oro apytaka, žmonijos istorija, meteorologinių reiškinių, žemės drebėjimų, ligų priežastys). Bet būtent toks nepakartojamas, užburiantis ir "nuraunantis stogą" yra kūrinys APIE DAIKTŲ PRIGIMTĮ.

Lukrecijus imasi visuomenės mokytojo vaidmens ir griauna religinį pasaulio suvokimą. Visus paslaptingus ir baimę keliančius pasaulio reiškinius autorius aiškina paprastai ir natūraliai, teigdamas, kad neneigia dievų buvimo, tik kritikuoja mirties baimę skleidžiančius tradicinius religinius vaizdinius, pakeisdamas juos pasaulietine gamtoje ir visuomenėje vykstančių reiškinių stebėjimo sistema ir sukurdamas visiškai naują tiksliųjų ir humanitarinių mokslų sinteze pagrįstą mokymą.

Poemą sudaro šešios knygos. Pirmoje knygoje kalbama apie materialumą, daiktų atsiradimą: sakoma, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Pasaulio kaita, pasak autoriaus, vyksta pagal amžinus dėsnius. Antroje knygoje rašoma apie artėjančią pasaulio pabaigą, trečioje – apie sielą ir jusles, baigdamas šią dalį autorius konstatuoja, kad siela, kaip ir kūnas, yra mirtinga, o pomirtinis gyvenimas neegzistuoja. Ketvirtoji knyga skirta Epikūrui, pojūčiams ir jausmams aprašyti; penktoji – pasaulio atsiradimui ir žmonijos vystymuisi tirti, o šeštoji aiškina dangaus reiškinius.