Ši knyga turbūt yra svarbiausia iš visų, iki šiol parašytų apie klimatą.

Mano misija – ne tik saugoti natūralią aplinką, bet ir siekti visuotinės gerovės žmonėms. Man taip pat svarbu, kad mokslo faktai būtų pateikti teisingai. 

Pasaulio žiniasklaidoje plinta paniką dėl aplinkosaugos krizės skatinantys teiginiai, todėl nenuostabu, kad kyla ekonerimo banga. 

Michaelas Shellenbergeris tyrinėja, kaip nutiko, kad svarbias, bet įveikiamas aplinkosaugos problemas pradėjome suvokti kaip pasaulio pabaigą, ir kodėl labiausiai panikuojantieji linkę prieštarauti net akivaizdiems faktams.

Anglies dioksido išmetimo į atmosferą pikas išsivysčiusiose šalyse buvo pasiektas prieš daugiau kaip dešimtmetį, nuo tada tarša po truputį mažėja; mirčių, kurias sukelia su klimatu susijusios priežastys, skaičius per pastaruosius 40 metų susitraukė 80 procentų. Šioje knygoje pateikiama patikimiausiais prieinamais šaltiniais grįsta informacija.

Michaelas Shellenbergeris (gim. 1971) dešimtmečius kovojo už žalesnę planetą. Jis padėjo išsaugoti sekvojų miškus, sukūrė šiandieninio Žaliojo naujo susitarimo (Green New Deal) prototipą, kartu su mokslininkais ir aktyvistais prisidėjo priimant sprendimą, kad ir toliau veiktų branduolinės jėgainės.

Viršelio nuotrauka: Elephant Island, NASA

Turime saugoti Žemę, bet kaip? Dalis aplinkosaugos judėjimų užstrigo neproduktyviame, antihumaniškame ir ne itin moksliškame pasakojime apie nuodėmę ir pražūtį. Shellenbergeris pasisako už konstruktyvesnę aplinkosaugos politiką, kuri pripažįsta sudėtingas problemas ir parodo, kaip mums jas išspręsti.

STEVEN PINKER, Harvardo universiteto psichologijos profesorius

Autoriaus kelionė nuo aktyvisto iki tyrėjo skatina norą kalbėtis aplinkosaugos temomis ir kelia pagarbą. Knyga gali tapti argumentų šaltiniu tolesnei diskusijai.

LINAS BALSYS, politikas