Likimas susiklostė taip, kad vos ne kiekvieną dieną praeinu pro Lukiškių aikštę. Pamenu, kaip nustebau „atradusi“ ten atminties vietą 1863-1864 metų sukilimo Lietuvoje dalyviams.

Šioje aikštėje žuvo dvidešimt vienas sukilėlis... Vieni iš jų - sušaudyti, kiti - pakarti...

Kas buvo šie žmonės, pakėlę ginklą prieš galingą imperiją ir pasiryžę iš anksto pasmerktai kovai? Kas buvo jų bendražygiai, seniai užmirštos motinos, žmonos, kiti šeimos nariai? Juk jiems taip pat teko daug iškęsti, patirti brangių žmonių netekties skausmą, represijas ir jausti aplinkinių paniekinimą. Esu tikra, kad apraudojo brangių žmonių ir savo skaudų likimą ir iki gyvenimo pabaigos giliai širdyje saugojo šventą žuvusiųjų atminimą, nes net aplankyti kapo negalėjo. Jo paprasčiausiai nebuvo...

2017 metų pradžioje, tvarkant Gedimino kalno šlaitus, archeologai atsitiktinai surado dvidešimties žmonių palaikus. Ekspertai patvirtino, kad tai - sukilimo dalyviai, nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje. Ant vieno iš jų piršto blizgėjo sutuoktuvių žiedas. Įrašas vidinėje jo pusėje: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia /30 Lipca 1862 r.“ (Zigmantas Apolonija 1863 m. rugpjūčiol 1 /liepos 30, - datos pagal Julijaus ir Grigaliaus kalendorių. Grigaliaus kalendorius Rusijos imperijoje įvestas tik po 1917 m. re-voliucijos, - aut. past.) patvirtino, kad čia palaidotas Zigmantas Sierakauskas. Kartu su juo rasti ir kiti sukilimo vadai - Konstantinas Kalinauskas, Titas Dalevskis...

Skaudu skaityti, kad sumesti į duobes, be karstų, už nugaros surištomis rankomis, su maišiais ant galvų šimtą penkiasdešimt metų praleido bevardžiuose, su žeme sulygintuose kapuose, kol surado ramybę Vilniaus Rasų kapinėse...

Apie juos, žinomus ir užmirštus, ir yra ši knyga.