Dažnas žino, kad jei ilgai žiūri į bedugnę – anksčiau ar vėliau ir ji pradeda žiūrėti į tave. Bet retas nepaliauja žvelgti į ją, iki beformėje tuštumoje ima formuotis apčiuopiami, pernelyg atpažįstami kontūrai. Kol užmarštimi grįstose bedugnės gelmėse sutviska atlaidi monochrominė šypsena. Niūri, bet atjaučianti. Makabriška, tačiau supratinga. Nebyli, bet sykiu besišaukianti žiebtuvėlio ar kokio kito šviesos šaltinio. 

Aistis Žekevičius (g. 1990) – poetas, vertėjas. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Maratonas“, kuris buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą Kūrybiškiausių 2019 m. knygų dvyliktuką. Jo eilėraščiai versti į estų, latvių ir lenkų kalbas. Vertė Traci Brimhall, Matthew Dickmano, Ilya Kaminsky‘io, Ados Limón, Philipo Schultzo, Charleso Simićiaus, Tracy K. Smith, Oceano Vuongo ir kt. JAV autorių poeziją. „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – antroji autoriaus knyga. Gyvena Vilniuje, kur šiuo metu studijuoja filosofijos doktorantūroje. 

„Mūsų pasaulis pavargęs ir kiek nusidėvėjęs: jis girgžda, blunka, kai kur visai neveikia, o ir šiaip tikriausiai ritasi velniop. Poetas, visa tai puikiai suprasdamas, vis tiek kaišioja tam bedugnėn besiritančiam pasauliui eilėraščius į ratus. Atlaidžiai, bet atkakliai. Sizifiškai, bet viltingai. Apokalipsės fone tyliai vykstant kasdieniam gyvenimui.“
— Marius Burokas 

o kas jei visa 

tėra sėlinantys įtrūkiai 

tūnančios tuštumos 

kurių mieliau 

– valingai ar ne – 

renkiesi nematyti