Mykolas Sleževičius – daug Lietuvai nusipelnęs politikas. XX amžiaus pradžioje jis aktyviai veikė Lietuvos demokratų partijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje Petrapilio Seime vienas pirmųjų iškėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją. Politikui kritišku šaliai metu keletą kartų teko užimti vyriausybės vadovo pareigas. Sudėtingomis to meto sąlygomis, Sovietų Rusijos kariuomenei veržiantis į Lietuvos teritoriją, Mykolas Sleževičius galėjo tapti Lietuvos diktatoriumi, tačiau šių pareigų savo noru atsisakė sutikdamas šalies vyriausybei vadovauti demokratiniu būdu. 1919 m. Sleževičiaus vyriausybė išleido garsųjį atsišaukimą į Lietuvos savanorius ragindama stoti į kariuomenę: „Vyrai, Lietuva, pavojuj! Nuo mūsų priklauso jos laisvė ir mūsų pačių gerovė. Niekas mums laisvės nedovanos – mes patys turime ją sau iškovoti. Tad visi iš vieno savo noru eikime ginti savo krašto laisvės!”

Parlamentiniu laikotarpiu jis dirbo visuose demokratiškai išrinktuose parlamentuose, veikė kartu su prezidentu  Kaziu Griniumi, buvo ilgametis valstiečių liaudininkų lyderis. Tuo laiku Sleževičius buvo vienas įtakingiausių šalies politikų. 

1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykus valstybės perversmui šalyje demokratinę santvarką pakeitė diktatūra. Demokratinės laisvės ir teisės, visų piliečių išrinktas šalies Seimas naujomis politinėmis sąlygomis neteko prasmės. Šias vertybes gynusieji valdžios būdavo persekiojami, jiems skiriamos nuobaudos. Tarp tokių asmenų buvo ir  Sleževičius. Jis – autoritarizmo kritikas, Lietuvai nuolat reikalavo demokratinės santvarkos ir demokratinio parlamento sušaukimo: „Kova eina, ji eis iki Seimas bus sušauktas”. Sleževičiui autoritarizmo laikotarpiu demokratiškai išrinktas Seimas pirmiausia buvo siekiamybės idealas, dėl kurio buvo verta aukotis. 

Knyga pagerbia ne tik Mykolo Sleževičiaus atminimą, išryškina jo vaidmenį skirtingais istorijos laikotarpiais, bet ir prisideda prie demokratinių vertybių stiprinimo dabartinėje Lietuvos visuomenėje.