Kartą į didelio miesto aikštę audra atnešė mažutį namelį. Jis pakibo stogu žemyn centrinėje aikštėje ir liko taip kyboti visam laikui. Tačiau ten gyvenančiai šeimai tai buvo nė motais. Jie gėrė arbatą sėdėdami atvirkščiai, o sumuštinius, kad nekristų žemyn, prikaldavo prie lėkščių vinimis. Tiesą sakant jie viską darė atvirkščiai: mama džiaugėsi išterliotomis sienomis, o dovanų gaudavo nutrintą piešinį ir triušį, kurio pilve buvo puokštė puikių gėlių...

Manote taip gyventi neįdomu, o gal sunku? Gal ir taip, bet tik ne Atvirkštukams. Atvirkštukui tėčiui, Atvirkštukei mamai ir jų mažajai dukrelei Atvirkštukei.