Pasakos sekamos nuo neatmenamų laikų. Senų senovėje jos buvo skirtos ne vaikams, o suaugusiesiems. Kaip kitaip žmonės galėjo perduoti žinias, patirtį, išmintį – juk nei radijo, nei televizijos, o juo labiau interneto tuo metu nebuvo. Tik gerokai vėliau pasakos tarsi „atiteko“ vaikams.

Bet jų paskirtis nepasikeitė. Pasakos tebemoko atskirti gėrį nuo blogio, suteikia išminties, kaip elgtis, žadina pačius įvairiausius jausmus: gailestį, baimę, džiaugsmą...

Pasikeitė ne tik pasakų adresatas, bet ir pasaulis – dabartinis gerokai skiriasi nuo to, kuriame pasakos buvo sukurtos. Šiuolaikiniai vaikai daugelio vaizduojamų dalykų ar žodžių nebesupranta. Kad mažiesiems būtų lengviau suprasti liaudies išmintį, į knygą atrinktos pasakos perrašytos bendrine kalba.

Knygoje „Aukso tiltas“ rasite retų, o gal net visai negirdėtų lietuvių liaudies pasakų apie

• karalaites, slibinus ir narsius jaunikaičius;

• gudruolius ir kvailius;

• išmintingus žvėris.