Greitai pasirodys nauja Haruki Murakami knyga! Tiksliau, pasirodys vertimas romano, kurį autorius parašė po 6 metų pertraukos. O kol laukiam, galim paskaityti tai, kas jau yra. „Baltos lankos“ naujai perleidžia jau kadaise leistas autoriaus knygas, o aš jas skaitau ir jums rekomenduoju. Taip, man pavėluota Murakamio fazė. Jį atradau vėlai ir dabar, kai tik galiu, susipažįstu su šito ekscentriško japono kūryba.

Jau nemažai perskaičiau ir jums rekomendavau. Pirmiausia – apsakymų rinkinius „Vyrai be  moterų“ ir „Pirmojo asmens vienaskaita“. Tada – trumpučius romanus „Mylimoji Sputnik“ ir „Pernakt“. Bet, palaukit, dar yra autoriaus ankstyvosios knygos – „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“. Po šių jis parašė pirmąjį didelės apimties romaną „Avies medžioklė“, kurį ir aš pagaliau perskaičiau. Šita knyga buvo Murakami loterijos bilietas. Jis uždarė savo džiazo klubą, apribojo pasisėdėjimus su draugais ir sėdo dirbti, tikėdamas, kad kada nors rašymas taps pagrindiniu jo pajamų šaltiniu. Kaip eksperimentas baigėsi, visi jau žinome.

 „Avies medžioklę“ kritikai dažnai vadina tikruoju Murakami debiutu. Jeigu pirmosios dvi knygos buvo trumputės, tai ši – jau storesnė ir būtent čia išryškėja su niekuo nesupainiojami autoriaus kūrybos bruožai. Nors visas Murakami knygas galima suskirstyti paprastai – į fantastines ir mažiau fantastines, visas skaitant jauti trinamas ribas tarp realybės ir fantazijos. Perskaitai ir vis tiek lieka neaišku, ar veikėjai tikri, ar sufantazuoti.

Taigi, „Avies medžioklėje“ mes turime tipinį murakamišką pasakotoją, kuris vėliau mums papasakos dar ne vieną romaną. Artėjantis prie trisdešimtmečio, išėjęs iš darbo, išsiskyręs su žmona, rūkantis vieną cigaretę po kitos, jis gauna užduotį Hokaido saloje surasti vieną ypatingą avį. Kartu su nauja mergina – prostitute, kalbos redaktore ir ausų modeliu – jis leidžiasi į kelionę. Ir ieško ne tik avies, bet ir savo gero draugo, kuris kadaise nusprendė ištrinti save iš gyvenamosios aplinkos.

Kaip ir dauguma Murakami kūrinių, šitas, kai užrašai siužetą, skamba kaip didelė nesąmonė. Bet tik pradėk skaityti ir ta nesąmone imsi tikėti. Ko esu tikrai prisiskaičiusi, tai šito autoriaus interviu, esu jums rekomendavusi ir jo knygą apie rašymą „Novelist as a Vocation“. Murakami kalba apie tai, kad prozos rašymas – sunkus varginantis darbas. Tačiau visada prideda ir dar vieną dalyką – kad darbo negana, dar reikia magijos. „Avies medžioklėje“ toji magija bėga per kraštus.  

O žinot, kas man yra tikroji murakamiška magija? Kaip įmanoma nieko nesakant pasakyti tiek daug? Kaip lakoniškas tekstas gali galvoje sukurti atskiras galaktikas? Na, ir kaip galima keltis ketvirtą ryto, rašyti, tada bėgioti, tada eiti miegoti, tada vėl keltis paryčiais ir taip visą gyvenimą? Be jokios abejonės, Murakami – tai legenda. Ir dabar, kai skaitote mano apžvalgas, jis tikrai kažką rašo. Murakami negali nerašyti.