Prieš daugiau nei kelis metus turėjau malonumą perskaityti JOHN BOYNE kūrinį BAISUS DALYKAS, NUTIKĘS BARNABIUI BROKETUI. Prisimenų šią knygą kaip du kart du net ir dabar. Paprasta, bet iki šiol turinti savy tiek pamokomosios galios, kiek ne visose suaugusiems skirtose knygose galėtum rasti.
Sutapimas yra malonus dalykas. Būnant Naujojoje Zelandijoje aplankiau nemažai knygynų, tai tarsi meditacija ir tam tikros apeigos, kurias privalu atlikti. Atkreipiau dėmesį į šaunų viršelį (skelbiama, kad NAUJIENA ir jau TOP‘uose) ir pavadinimą, kuris skelbia kalbą apie kopėčias ir dangų. John Boyne – kažkur girdėtas ir vizualiai matytas užrašas. Pasidomiu ir, staigmena! Pasirodo tai autorius, kuris parašė ne tik vieną mėgstamiausių mano vaikiškų knygų BAISUS DALYKAS, NUTIKĘS BARNABIUI BROKETUI, bet ir daugybė kitų knygų (tarp kurių ir „Berniukas drižuota pižama“ – būtinai kada aptarsiu ir ją!). Atsivertus jo internetinę svetainę, randi daugybę novelių, trumpų istorijų, pasakojimų paaugliams – visos jos unikalaus siužeto. Šis autorius noriai kalba nepatogiomis ir nemaloniomis temomis (tarsi Jodi Picoult, bet su mažiau dramos), o geriausias jo bruožas – atkreipti dėmesį į tai, kas yra paprasta, fundamentalu, tačiau mūsų visuomenės primiršta.
BAISUS DALYKAS, NUTIKĘS BARNABIUI BROKETUI – tai kitoniškumą simbolizuojanti vėliava. Neturime kojos? Esame akli? Veidas išvagotas randais? Nosis kreiva? Yra kitas fizinis normos neatitikimas? O gal kažkas daugiau?
Dar kartą perskaičiau šią knygą. Tik šį kartą angliškai (nesakau, kad Violetos Palčinskaitės vertimas buvo prastas – jis nuostabus!). Trumpai galiu papasakoti apie Barnabį, nesileidžiant į detales. Ir tuo pačiu palikti galimybę šią istoriją atrasti ir suprasti kiekviena, savaip.
Gyveno kartą Barnabis Broketas, paprastas ir laimingas jaunuolis. Tačiau kaip ir kiekvienoje istorijoje, yra „bet“, kuris atkreipia kitų dėmesį į save – nuo pat vaikystės kaip balionas jis kyla į viršų. Jo tėveliai, kurie yra perdėm konservatyvūs žmonės, visada norėjo nugyventi kaip įmanoma tylesnį ir ramesnį gyvenimą, kad jų niekas nepastebėtų. Bet kaip su Barnabiu gali jų nepastebėti? Po ilgų bandymų jį „išgydyti“, įvyksta tai, kas, manau, yra pats bjauriausias dalykas, koks tik gali nutikti – per tariamą atsitiktinumą vaikas paleidžiamas „nuskristi“. Vėjo nešamas jis keliauja aplink pasaulį, susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis, įvairaus žanro asmenybėmis, patiria malonių nuotykių, netgi nukeliauja į kosmosą! Tik po to, kai nuotykių tampa per daug, atsiduria ligoninėje, kur daktaras sako, kad gali jį išgydyti – padaryti „normaliu“. Pasirodo visa bėda buvo tam tikroje kūno dalyje, kurios anksčiau daktarai nepastebėjo. Ją „sutvarkius“ jis galės vaikščioti žeme kaip kiti, džiaugtis gyvenimu kaip kiti, neatkreipti aplinkinių dėmesio kaip kiti. Atspėkite, ką jis pasirenka?
Ne tik jo nuotykiai ir atradimai yra įdomus, bet ir tai, kaip jis visą tai priima. Jis laimingas! Aš matau, kaip jis plačiai šypsosi kiekvienam sutiktam, kiekvienam nuotykiui, kiekvienam. Nesileidžia į gilius apmąstymus apie tai, kas jam ir kodėl taip nutiko. Nepaisant visko, jis ilgisi savo šeimynos. Visame kame mato gėrį ir grožį. Jame slypi paprastumas, nors jis pats toli gražu nepaprastas vaikas!
Aš džiaugiuosi sava pažintimi su Barnabiu, dažnai jį prisimenu. Ilgai svarsčiau, koks aš norėčiau būti žmogus ir kokių norėčiau žmonių aplink save. Kiekvienam suaugusiam ši paprasta istorija pasirodys labai nepaprasta, o kiekvienam mažąjam tai bus malonus ir netikėtas nuotykis, kuris slapta skleis ir diegs pamokomąją žinutę. Berods tik truputį fantastikos, o štai koks kūrinys gavosi.