Nuostabiai keista ir keistai nuostabi knyga.

Knygą norisi vadinti „ji“ – tarsi žmogų, nes tiek joje pulsuoja gyvenimo. Dažniausiai knygoje telpa vienas, du, na trys žmonių likimai, istorijos, tačiau ši knyga yra kur kas godesnė pasauliui, žmonėms, patirtims, likimams, troškimams, požiūriams, viskam, kas esame ir kuo gyvename. Ši knyga nesikuklindama veda skaitytoją neretai tik savo pačios suprantama schema ir takais. Yra toks posakis apie gyvenimą „Niekada nežinai, kas tavęs laukia už posūkio“, jis idealiai tinka ir knygai „Bėgūnai“. Neįmanoma nuspėti, ką papasakos tau kitas skyrius ar puslapis. Knyga labai dinamiška, bet ne skaitymo greičiu ar lekiančias įvykiais, o gebėjimu pasąmoningai išjudinti užslėptą ar pamirštą vidinę upę, suvokimą, kad mes nuolat, visada judame – ar tiesiogine prasme, ar plačiąja, perkeltine. Kad tas kiekvienam skirtingų dimensijų judesys mums gyvybiškai svarbus kaip oras, vanduo ir maistas. Kokiame žemyne, šalyje ar laikmetyje, tūkstantmetyje begyventume. Visi mes esame bėgūnai ir tai nepriklauso nuo tiesioginio mūsų fizinio gebėjo judėti.

Knygos sukeliamų emocijų, įspūdžių amplitudė tikrai plati. Prajuokinti, sugraudinti, sukelti šleikštulį – ji moka viską. Ir kas nuostabu, kad neabejoju, kas vieniems kels šleikštulį, kitiems – pasigerėjimą.  Rašytoja preparuoja savo knygos pakeleivius. Vienus tiesiogine prasme, kitus per sielos skalpelį. Tai sukelia ir vidinį sąmyšį, ir artumo, atpažinimo jausmą, kuris ne visada būna jaukus.

Jei sulaukčiau klausimo į kaktą „apie ką knygą?“, sugebėčiau tik pažiopčioti, nes tikrai ne mano galioms ją sutalpinti į kelis sakinius. Visgi, viena ryški asociacija iškilo. Žinote tą jausmą, kai sėdi oro uosto ar traukinių laukimo salėje, o gal parke ant suolelio, pro kurį praeina nematyti žmonės, imi žaisti žaidimą – kas tas žmogus, kokią jis slepia istoriją, net pats sukuri ir primeti jam įsivaizduojamą potencialią gyvenimo versiją. Tai ši knyga yra puiki tokio žaidimo kompanionė, pilna tokių istorijų. Solidumo knygai suteikia ir kokybiški istorijos, geografijos, filosofijos glaisto sluoksniai, kuriuos autorė tepa meistriškai ir vietoje.

2018 metais lenkų rašytoja Olga Tokarczuk buvo paskelbta Nobelio literatūros premijos laimėtoja „už ypatingą vaizduotę su stipriu enciklopediniu žinių bagažu, nepripažįstančią sienų ir ribojimų“.