Vytautas V. Landsbergis, nebe pirmą kartą judėdamas istorinės atminties gaivinimo keliu, šįsyk pasakojimą konstruoja iš svarbiausių ir skaudžiausių praeito amžiaus įvykių, siužetines linijas brėžia nuo pokario iki šių dienų, o tragiško likimo veikėjams suteikia galią kalbėti net iš anapusybės, pasitelkdamas mitologizuotus pasaulėvaizdžius. 

Prieš skaitytojo akis išsivynioja sodrių, kontrastingų spalvų pasakojimo  skiautinys, susiūtas iš atskirų veikėjų, kurių svarbiausias – partizanų vadas Bevardis, paveikslų. Per intriguojančias siužetines sanpynas išryškėja visos tautos likimo ir pasaulėjautos bendrumai, kuriuos tebelemia ir vis dar atsivejantys kruvinojo pokario šešėliai. 

Gyvą pasakojimo skambesį kuria nepagražinta dialogų kalba, sugėrusi šiurkščiausius svetimos kultūros elementus, ir visiškai kitoks anapusinio pasaulio gyventojų kalbėjimas – muzikalus, poetiškas, bėglus. Lyg srauniosios Lietuvos upės, vingiuojančios per partizanų namais buvusius miškus ir veržliai nešančios vandenis į vakarus – ten, kur link lietuviai visada kreipė viltingą žvilgsnį...