Skaityti Leonido Donskio tektus - lyg klausytis tėvo, gal vyresnio brolio, kuris tau yra autoritetas, kurio delnas tvirtas, bet švelnus ir šiltas. Jei jūsų aplinkoje trūksta tokio žmogaus, šios knygos lapai gali tapti nuostabia, vertinga, turininga kompensacija. Tai knyga, kurią skaitant jautiesi tarsi pildomas indas - kartais godžiai ryjant tekstus, kartais pamažėle, su pauzėmis. O tai ypač vertingas rezultatas, nes kasdienybėje, tas informacijos srautas, kuriame liejasi  lėkštumas, bevertės rašliavos, absurdas, melagienos veikia kaip emocinių, psichologinių ir net fizinių jėgų siurblys.  

Kai prieš aštuonerius metus Vilniaus oro uoste profesoriui netikėtai sustojo širdis, į žinią apie jo mirtį daugelis sureagavo „per anksti!“. Ir tai ne tik dėl jo amžiaus (jam tebuvo 54 m.), bet dėl viso potencialo, kuriuo jis dar galėjo dalintis su visais, kurie juo žavėjosi, gerbė, mylėjo dėl jo rašinių, paskaitų, pranešimų, straipsnių, knygų, laidų, komentarų ir ypatingos asmenybės. Donskis buvo tapęs Lietuvos fenomenu, tebėra iki šiol. Kartais užtenka vienos kitos jo citatos, kad stotum į gerbėjų gretas, net jei ne visada šimtu procentu pritari visoms mintims.

„Optimizmas – tai tikėjimas, kad blogis laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą“. Šios filosofo Donskio citatos fragmentas tapo rinktinių raštų pavadinimu, kuriuos sudarė Laimantas Jonušys. Tai gali tapti kasdiene mantra kiekvienam, kuris šiais įtemptais laikais praranda pusiausvyrą ir vidinę ramybę nepasiduoti chaotiškiems jausmams ir bauginimui. Nusiraminti, bet neužsimerkti į tai, kas vysta pasaulyje ir šalia tavęs. Gilintis, žinoti, suprasti, suvokti, įžvelgti visas puses - šie tekstai yra tarsi vedlys siekiant tokio sąmoningumo.