Yra posakis - nespręsk apie knygą pagal jos viršelį. O aš vis mokausi nespręsti apie knygą iš pirmųjų jos puslapių. Kai pradėjau skaityti "Butą Paryžiuje", pajutau šiai knygai kažkokį skepsį, jausmą, tarsi, viskas bus nuspėjama, o ir pasakojimo forma abejojau ar sužavės. Bet knyga, tarsi išgirdusi mano mintis, mestelėjo man tokį atsakymą: "Oi, mieloji, tu pamatysi, kaip dirbti ir valgyti ramiai negalėsi, kol manęs skaityti nepabaigsi". (Taip, kartais pasikalbu su knygomis :)))). Taip ir nutiko. 

Knyga turi įtraukiančio serialo faktorių - negali apsiriboti viena serija. Negali dviem. Ir trim negali. Galiausiai, beveik išvarvėjusiom akim peržiūri visą sezoną vienu prisėdimu. Rašytojai nerūpi tavo dienos planai ir ritmas - jį pasakojimą taip meistriškai ir vietoj apkamšo kabliukais, nuo kurių sunku nuslysti - norisi paskaityti dar vieną puslapį, dar vieną skyrelį, sužinoti dar vieną siužeto vingį ar atskleisti dėlionės detalę, kuri veda į didžiausią paslaptį, tūnančią viename bute Paryžiuje. O "puzlo" detalių šiame trileryje netrūksta. Kai jau atrodo, kad viena ar kita figūrėlė tiks ir sukibs kartu, pradedama skleisti aiškesnį vaizdą, staiga suvoki, kad teks ardyti dėlionės fragmentą ir dėti ją iš naujo. Man patiko, kaip rašytoja žaidžia žaidimą su skaitytoju. Ji leidžia kurį laiką pergalingai manyti, kad perpratai, kas kaip, įsivaizduoji, kad nuspėsi ir tolimesnius siužeto vingius... Bet čia, žiūrėk, autorė vėl sujaukia tavo sudėlioto "puzlo" tvarką. 

Veiksmas sukasi apie vieną gražų, ištaigingą, prabangų daugiabutį prestižinėje Paryžiaus vietoje. Viskas jame taip, kaip tipiškai įsivaizduotume tokį Paryžiaus pastatą - su įspūdingo aukščio lubomis, langais, sienų apmušalais, vidiniu žydinčiu sodu... Bet iš tiesų, šis namas - tikra velnio irštva. Kas vyksta jame? Kas sieja jo neįtikėtinai skirtingus kaimynus? Ir kas laukia "įsibrovėlės" anglės, kuri atvyksta aplankyti savo brolio žurnalisto, bet jo nuomojamą butą randa įtartinai tuščią...