Herkus Kunčius

Herkus Kunčius, gimęs 1965 m. Vilniuje, yra žinomas Lietuvos prozininkas, dramaturgas, libretistas ir eseistas. Jo tėvai yra dainininkai Anicetas Kunčius ir Aldona Mikšytė, o žmona – Sigutė Trimakaitė. 

Kunčius 1990 m. baigė meno istorijos ir teorijos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jis dirbo žurnaluose „Krantai“, vėliau „Literatūra ir menas“, o dabar yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys ir PEN klubo narys.

Kunčius yra žinomas dėl savo postmoderniško rašymo stiliaus, kuris pasižymi gausiu kultūros citatų, pavardžių, aliuzijų naudojimu tekstuose. Jo kūriniuose dažnai vyrauja sekso ir mirties temos, socialinio ir metafizinio blogio analizė. Tarp išskirtinių jo darbų yra romanai „Pelenai asilo kanopoje“ (2001), „Ornamentas“ (2002), „Nepasigailėti Dušanskio“ (2006). Kartu paminėtini ir vėlesni kūriniai: „Litbelas“ (2015), kuriame satyriškai vaizduojamas Baltarusijos ir Lietuvos pseudofederacinės respublikos projektas, bei „Šaltasis karas“ (2016), perteikiantis absurdišką šaltojo karo laikotarpio atmosferą. Kunčiaus kūryboje dominuoja gili socialinė analizė, dažnai papildyta grotesku ir ironija.

Ypatingo dėmesio sulaukė Kunčiaus 2021 m. išleistas romanas „Kolūkio metraščiai“, kuriame per humoro ir satyros prizmę analizuojami kolektyvinio ūkio laikai bei jų poveikis žmonių gyvenimams. Šis kūrinys prisideda prie platesnės Kunčiaus kūrybos tradicijos, tiriančios Lietuvos istorijos bei politinio konteksto niuansus.

Jo dramaturgijos darbai, tokie kaip „Genijaus dirbtuvė“ (1998), „Dviejų karalysčių kaimas“ (1999) ir „Sučiuptas velnias“ (2001), taip pat išlieka svarbūs jo kūrybos lauke.

Kunčius yra laimėjęs daugybę apdovanojimų, įskaitant Julijono Lindės Dobilo premiją, Lietuvos teatro sąjungos apdovanojimus ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Jis taip pat yra įvertintas už savo įnašą į Lietuvos kultūrą ir meną. Herkus Kunčius tęsia aktyvią kūrybinę ir visuomeninę veiklą, yra PEN centro prezidentas ir dalyvauja įvairiuose kultūros projektuose.