Immanuel Kant

Immanuel Kant, gimęs 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, dabartiniame Kaliningrade, Rusijoje, ir miręs 1804 m. vasario 12 d. ten pat, buvo vokiečių filosofas, vienas įtakingiausių Apšvietos epochos mąstytojų. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido gimtajame mieste, kur studijavo, dėstė ir rašė. Kant mokėsi Karaliaučiaus universitete, kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus, o vėliau tapo šio universiteto profesoriumi, dėstydamas logiką ir metafiziką.

Jis suformavo vadinamąją kritinę filosofiją, kuri iš esmės pakeitė Vakarų mąstymą. Pagrindiniai jo darbai – „Grynojo proto kritika“ (1781 m.), „Praktinio proto kritika“ (1788 m.) ir „Sprendimo galios kritika“ (1790 m.) – sujungė pažinimo teoriją, etiką ir estetiką į nuoseklią sistemą. Reikšmingi jo moralės ir religijos filosofijos veikalai – „Groundwork for the Metaphysics of Morals“ (1785 m.), „Religion within the Limits of Reason Alone“ (1793 m.) bei traktatas „Analysis of Immanuel“, kuriame aptariami jo idėjų pagrindai.

Kant plėtojo kategorinio imperatyvo sampratą – moralės principą, teigiantį, jog veiksmai turi būti vertinami pagal tai, ar jų taisyklė galėtų tapti visuotine norma. Jis taip pat pabrėžė proto ribas, teigdamas, kad žmogaus pažinimas negali peržengti fenomenų pasaulio.

Jo idėjos turėjo milžinišką įtaką XIX–XX a. filosofijai ir iki šiol daro įtaką etikos, politikos, teisės bei estetikos diskusijoms. Nors gyveno santūriai ir retai palikdavo gimtąjį miestą, Kant tapo pasaulinio masto intelektualo simboliu.