Levas Karsavinas

Levas Karsavinas gimė 1882 m. Sankt Peterburge, tuometinėje Rusijos imperijoje, mirė 1952 m. Abezės lageryje Komijoje (Rusija). Jis buvo istorikas, filosofas, kultūros tyrinėtojas ir poetas, laikomas viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės religijos filosofijos ir kultūros istorijos figūrų, reikšmingai susijusių ir su Lietuvos akademiniu gyvenimu.

Levas Karsavinas augo menininkų šeimoje – jo tėvas buvo teatro baleto artistas Platonas Karsavinas, o motina rašytoja Ana Karsavina. Būdamas jaunas pasižymėjo išskirtiniais akademiniais gebėjimais: Peterburgo gimnaziją baigė aukso medaliu, o 1906 m. taip pat aukso medaliu baigė Sankt Peterburgo universiteto Istorijos–filologijos fakultetą. Vėliau universitete pasiliko dirbti ir rengėsi profesūrai.

1913 m. jis apgynė visuotinės istorijos magistro disertaciją, o 1916 m. – daktaro disertaciją ir tapo vienu jauniausių profesorių Rusijoje. Karsavinas tyrinėjo viduramžių religijos ir kultūros istoriją, dirbo archyvuose Paryžiuje, Romoje ir Vatikane.

1922 m. sovietų valdžia jį ištrėmė iš Rusijos. Kurį laiką filosofas gyveno Berlyne ir Paryžiuje, o 1927 m. buvo pakviestas dėstyti į Lietuvą. 1928 m. persikėlęs į Kauną pradėjo dirbti Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitete), kur dėstė visuotinę istoriją. Netrukus išmoko lietuvių kalbą ir nuo 1929 m. paskaitas skaitė lietuviškai.

1940 m. universitetui persikėlus į Vilnių, Karsavinas su šeima persikėlė į šį miestą. Jis dėstė Vilniaus universitete, skaitė paskaitas Dailės institute, taip pat buvo paskirtas Vilniaus dailės muziejaus direktoriumi.

1949 m. filosofas buvo suimtas sovietų valdžios ir apkaltintas dalyvavęs organizacijoje, siekusioje nuversti sovietinę valdžią. 1950 m. jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir ištremtas į Abezės lagerį Komijoje, prie Poliarinio rato.

Net ir kalinimo sąlygomis Karsavinas nenustojo kurti. Lageryje, sunkiai sirgdamas tuberkulioze, jis parašė vieną svarbiausių savo filosofinių veikalų – „Apie tobulybę“. Šiame kūrinyje autorius apmąsto žmogaus dvasinę raidą, meilės, pažinimo ir pasiaukojimo reikšmę siekiant vidinio tobulumo.

Tarp svarbiausių Levo Karsavino darbų taip pat minimi „Petrapilio naktys“, „Istorijos filosofija“, „Poema apie mirtį“ ir „Europos kultūros istorija“. Jo filosofija grindžiama visa ko vienovės idėja, siejančia žmogų, kultūrą ir istoriją su religine pasaulėžiūra.

Levas Karsavinas laikomas viena svarbiausių intelektinių figūrų, prisidėjusių prie Lietuvos filosofinės minties ir kultūros istorijos tyrimų. Jo darbai iki šiol reikšmingi nagrinėjant Europos kultūros raidą, religijos filosofiją ir žmogaus dvasinio gyvenimo klausimus.