Mario Puzo

Mario Gianluigi Puzo (1920-1999) buvo amerikiečių rašytojas ir scenaristas, labiausiai žinomas dėl savo ikoninio romano „Krikštatėvis“. Puzo gimė Niujorke, italų kilmės šeimoje, augo Manhatano rajone, vadinamame „Pietų gatve“. Jis lankė Niujorko miesto koledžą, kur studijavo literatūrą.

Puzo pradėjo rašyti dar jaunystėje, o pripažinimą kaip rašytojas patyrė išleidęs savo pirmuosius romanus „Tamsioji arena“ (1955) ir „Sėkmingas piligrimas“ (1965). Vis gi tikrasis šio rašytojo iškilimas įvyko su kūriniu „Krikštatėvis“, kuris pasirodė 1969 m. Šis romanas greitai tapo bestseleriu ir visiškai pakeitė amerikiečių mafijos literatūrinį vaizdavimą. „Krikštatėvis“ suteikė jam pasaulinį pripažinimą ir atvėrė duris į Holivudą.

Puzo romaną „Krikštatėvis“ ekranizavo režisierius Francis Ford Coppola, o filmas, išleistas 1972 m., tapo vienu iš geriausių visų laikų filmų. Puzo prisidėjo prie scenarijaus rašymo ir už tai laimėjo Oskarą. Vėliau jis taip pat dirbo su Coppola rengiant antrojo ir trečiojo „Krikštatėvio“ filmų scenarijus.

Be „Krikštatėvio“ serijos, Puzo parašė dar keletą romanų, tarp jų „Sicilietis“ (1984), „Paskutinis Donas“ (1996), ir „Omerta“ (2000). Šios knygos taip pat buvo susijusios su organizuotu nusikalstamumu ir italų-amerikiečių mafijos pasauliu. Jo kūriniai išsiskyrė dėmesiu į detales, giluminiu personažų analizavimu ir įtraukiančiais siužetais, dažnai tyrinėjančiais moralės, lojalumo ir galios temas.

Mario Puzo paliko po savęs gilų pėdsaką tiek literatūroje, tiek kine. Jo darbai ir toliau išlieka populiarūs ir įkvepia tiek rašytojus, tiek kino kūrėjus.