Paulius Širvys

Paulius Širvys gimė 1920 m. Padustėlio kaime, Dusetų valsčiuje, Lietuvoje, o mirė 1979 m. Vilniuje. Jo eilės – vienos iš labiausiai atpažįstamų ir mylimų lietuvių poezijoje, pasižyminčios dainiška ritmika, skaidriu jausmingumu ir stipria sąsaja su liaudiška pasaulėjauta.

Anksti netekęs tėvų, jis augo vaikų namuose, vėliau mokėsi Salų žemės ūkio mokykloje ir Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Patyręs karo žiaurumus ir tremtį, po karo ėmėsi žurnalistinės bei literatūrinės veiklos. 1957 m. baigė aukštuosius literatūros kursus Maksimo Gorkio institute Maskvoje.

Skausmingos karo patirtys, meilės ir vienatvės ilgesys, jautrus santykis su gimtąja žeme persmelkia jo kūrybą – tiek ankstyvuosius rinkinius, kaip „Beržų lopšinė“ ar „Ir nusinešė saulę miškai“, tiek brandžiausią rinkinį „Ilgesys – ta giesmė“, už kurį poetui 1973 m. skirta LSSR valstybinė premija. Širvio eilės tapo daugelio lietuvių atminties dalimi – jos dažnai virto dainomis, o jų melodingumas lėmė ypatingą skambesį.

Plačiau pažinti Širvio kūrybą leidžia rinkinys „Paulius Širvys: eilėraščiai“, kuriame susitelkia esminiai jo kūrybos motyvai – ilgesys, meilė, vienatvė ir ryšys su gimtąja žeme. Tai poezija, kuri skamba lyg liaudies daina, bet kartu kalba apie tai, kas žmogui jautriausia ir tikriausia – apie vidinį pasaulį, trapumą ir neblėstantį ilgesį.