Petras Tarasenka

Petras Tarasenka (1892–1962) – Lietuvos karininkas, archeologas, muziejininkas ir prozininkas, svariai prisidėjęs prie archeologijos populiarinimo bei istorinių žinių sklaidos tarp jaunimo.

Gimęs sentikių šeimoje, Tarasenka mokėsi Alantos pradžios mokykloje, Anykščiuose ir baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Dirbo mokytoju, tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir tarnyba Rusijos imperijos kariuomenėje nutraukė pedagoginį kelią. Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, įsitraukė į kariuomenės veiklą, dalyvavo nepriklausomybės kovose, tapo kapitonu, o vėliau – pulkininku. 1923 m. persikėlė į Klaipėdą, kur aktyviai prisidėjo prie miesto istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo.

Baigęs karinę tarnybą, Tarasenka visą dėmesį skyrė archeologijai – tyrinėjo piliakalnius, rengė jų topografinius planus, publikavo straipsnius, sudarė pirmąjį Lietuvos archeologinių paminklų žemėlapį ir aktyviai dalyvavo mokslinėje bei kultūrinėje veikloje. Jis buvo Valstybės archeologinės komisijos narys, dirbo Kauno karo muziejuje, Kauno valstybiniame muziejuje, vėliau – M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Siekdamas istoriją padaryti prieinamą jaunajai kartai, Tarasenka parašė gausybę istorinių apysakų ir nuotykių knygų vaikams ir jaunimui. Jo kūriniai perteikia senovės dvasią, istorines temas supina su legendomis, paslaptimis ir nuotykiais.

Tarp žinomiausių kūrinių – „Praeities vartai“, „Perkūno šventykloje“, „Užburti lobiai“, „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“, „Rambyno burtininkas“ bei jaudinanti karo metų istorija „Pabėgimas“ (elektroninę knygos versiją galite įsigyti čia). Šios knygos ne tik lavino istorinį sąmoningumą, bet ir ugdė patriotiškumą, skatino domėtis savo šalies praeitimi.

Petras Tarasenka iki šiol laikomas vienu ryškiausių Lietuvos kultūros veikėjų, gebėjusiu suderinti mokslinį tikslumą ir literatūrinį pasakojimą. Jo kūryba išlieka vertinga tiek edukacine, tiek kultūrine prasme.