Salomėja Bačinskaitė‑Bučienė, literatūrinis slapyvardis – Salomėja Nėris, gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose (Vilkaviškio apskritis), mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje. Palaidota Petrašiūnų kapinėse, Kaune. Ji – viena ryškiausių XX a. lietuvių poečių, kuriai būdinga emocinga, tautosakiniais motyvais praturtinta lyrika.

Salomėja augo pasiturinčio ūkininko Simono Bačinsko ir Uršulės Žemaitytės‑Bačinskienės šeimoje. Tėvas buvo pažangių pažiūrų, bendradarbiavo su knygnešiais, domėjosi visuomeniniais judėjimais. Motina, nors neturėjo išsilavinimo, pasižymėjo pamaldumu, rūpestingumu ir tvirtomis vertybėmis – šios savybės formavo poetės pasaulėjautą. Motinos paveikslas dažnai atsispindi Nėries kūryboje, ypač kalbant apie moters likimą, švelnumą ir tylų dvasinį stiprumą.

1919–1924 m. mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai. 1923 m. žurnale „Ateitis“ išspausdintas pirmasis jos eilėraštis, pasirašytas slapyvardžiu Nėris. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir pedagogiką. Vėliau dirbo mokytoja Lazdijuose, Panevėžyje ir Kaune, redagavo tautosakos rinkinius, dalyvavo kultūriniame gyvenime.

Salomėjos eilėraščiai pasižymi nuosekliu stilistiniu brendimu. Pirmasis rinkinys „Anksti rytą“ (1927 m.) perteikė jaunystės svajas, gamtos grožį ir pavasarišką džiaugsmą. Rinkiniuose „Pėdos smėly“ (1931 m.) ir „Per lūžtantį ledą“ (1935 m.) atsirado egzistencinių, filosofinių motyvų, poetė reagavo į socialinius pokyčius. Kūrybos viršūnė – rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), kuriame svarbia tema tapo motinos ir vaiko ryšys, žemės artumas, gyvenimo ir mirties dermė. Ši knyga įvertinta Lietuvos valstybine literatūros premija.

Karo metais poetė įsivėlė į politinius procesus, rašė prosovietines poemas („Poema apie Staliną“, „Keturi“, „Bolševiko kelias“), tačiau kartu kūrė ir menine prasme svarbius tautosakinius kūrinius – „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė“. Karo išgyvenimų pagrindu gimė ir vienas emociškai giliausių jos rinkinių – „Prie didelio kelio“. Cenzūruotas, 1945 m. jis išleistas pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“. Šiuose tekstuose atsiskleidžia vidiniai prieštaravimai, kaltės jausmas ir begalinis ilgesys Lietuvai.

Po mirties 1947 m. poetė buvo apdovanota SSRS valstybine premija. Jos kūryba versta į daugiau nei dešimt kalbų, o poetinis stilius darė įtaką vėlesnei lietuvių lyrikai. Salomėjos Nėries eilėraščiai tapo spektaklių, baleto, dainų tekstų pagrindu.

Šiandien Salomėja Nėris knygos išlieka aktualios – jos leidžiamos naujai, pristatomos šiuolaikiniam skaitytojui įvairiais formatais. Tarp jų – rinktinė „Per amžius degti“, apimanti visus kūrybos etapus, bei vaikams skirta poetiška pasaka „Senelės pasaka“.

Salomėjos Nėries vardas iki šiol gyvas lietuvių literatūroje – jos kūryba skaitoma, analizuojama ir perteikiama skirtingoms kartoms, liudijanti sudėtingą, bet nepaprastai talentingą poetinį likimą.