Vincas Mykolaitis-Putinas

Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškių k., Marijampolės apskr., mirė 1967 m. birželio 7 d. Kačerginėje. Jis buvo lietuvių rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas ir literatūrologas, vienas ryškiausių XX a. lietuvių literatūros modernizmo kūrėjų. 1922 m. Fribūro universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie Vladimiro Solovjovo estetiką. 1941 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu.

1909–1915 m. Mykolaitis-Putinas mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją, kur 1915 m. Minske buvo įšventintas kunigu. Vėliau studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Fribūro ir Miuncheno universitetuose. Nuo 1923 m. dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, o 1928 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Rašytojas aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime. Jis redagavo žurnalą „Židinys“, vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai ir rėmė jaunus katalikiškos krypties rašytojus. 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės ir visą dėmesį skyrė literatūrai bei akademinei veiklai. Vėliau dėstė Vilniaus universitete ir dirbo Lietuvių literatūros institute.

Mykolaičio-Putino kūryboje svarbi vieta tenka žmogaus vidinei dramai, laisvės siekiui ir kūrėjo pašaukimui. Vienas svarbiausių jo kūrinių – romanas „Altorių šešėly“, kuriame vaizduojamas jauno kunigo Liudo Vasario dvasinis brendimas ir konfliktas tarp kunigystės pareigos ir kūrybinės laisvės.

Tarp žinomiausių autoriaus kūrinių taip pat minimi: „Krizė“, „Sukilėliai“, „Tarp dviejų aušrų“, „Rūsčios dienos“, „Būties valanda“.

Vincas Mykolaitis-Putinas laikomas vienu svarbiausių lietuvių simbolistinės poezijos kūrėjų. Jo kūryboje susipina filosofinės idėjos, egzistenciniai žmogaus išgyvenimai ir tautinės kultūros motyvai, o jo darbai iki šiol yra svarbi lietuvių literatūros kanono dalis.