Winstonui Churchilliui likimas lėmė vesti savo šalį per vieną sunkiausių laikotarpių istorijoje. Didžiosios Britanijos ministru pirmininku jis tapo tą pačią dieną, kai Hitleris įsiveržė į Prancūziją (1940 metų gegužės 10 d.). Tuo metu jam buvo 66-eri. Politikas puikiai žinojo, kas yra karas: prie armijos jis prisijungė 1895-aisiais, būdamas 21 metų. Dalyvavęs mahdistų sukilime ir Antrajame anglų–būrų kare, savo patirtį aprašė keliose knygose ir pasuko į politiką: 1900 metais buvo išrinktas į parlamento Bendruomenių Rūmus. 

Politikoje W. Churchillis praleido 55 gyvenimo metus: kaip eilinis parlamentaras, Prekybos tarybos pirmininkas, karo ministras, Jungtinės Karalystės iždo kancleris, pirmasis admiraliteto lordas ir ministras pirmininkas (du kartus). Per savo ilgą, prieštaringą ir spalvingą karjerą W. Churchillis buvo ir liaupsintas, ir keiktas. Kaip ir kiekvienas žmogus, jis neišvengė klaidų, nuopuolių ir kritikos. Aišku viena: uždegančios jo kalbos ir nepajudinamas ryžtas sutelkė britus Antrojo pasaulinio karo metais ir suteikė pradinį impulsą pasipriešinti Europą siaubiančiam Hitlerio karui. Be W. Churchillio drąsos, Europos ir viso pasaulio istorija galėjo pasisukti visiškai kita kryptimi. 

Geoffrey’is Francis Andrew Bestas (1928–2018) – autoritetingas britų istorikas, kurio specializacija yra karo tematika. Studijavęs Kembridže, vėliau pats dėstė istoriją Edinburgo, Sasekso ir Oksfordo universitetuose, 2003 metais tapo Britų akademijos nariu. Iš viso parašė 13 knygų, iš jų dvi – apie Winstoną Churchillį: „Churchill: A Study in Greatness“ (2001) bei „Churchill and War“ (2005).