Nes man pasirodė, kad žmogus labai panašus į citadelę. Jis išgriauna sienas, kad įgytų laisvę, bet lieka sugriauta ir žvaigždėms atvira tvirtovė. 

Citadele, aš pastatysiu tave žmogaus širdyje. 

Antoine‘as de Saint-Exupéry (1900–1944) – vienas žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, parašęs kultinius kūrinius „Mažasis princas“, „Žemė žmonių planeta“, „Karo lakūnas“. „Citadelė“ – paskutinė, aštuonerius metus rašyta autoriaus knyga, kurios pabaigti neleido netikėta jo žūtis karinėje oro žvalgybos misijoje. „Citadelę“ rašytojas laikė savo gyvenimo knyga, literatūrinių lūkesčių išsipildymu. Tai 219 trumpų apmąstymų, pastabų, meditacijų apie žmoniją, perteikiančių visą A. de Saint-Exupéry gyvenimo filosofiją. 

Kūrinio centre – utopinio Sacharos dykumos miesto valdovas. Smėlio audrų, karštyje kylančių miražų, dykuma keliaujančių karavanų vaizdus lydi jo pokalbiai su tėvu. Išklausęs tėvo patarimų, jis sprendžia, kaip atrodys jo valdoma visuomenė. Poetiškos valdovo refleksijos – tai išminties pamokos apie žmogaus ir civilizacijos veikimo principus.

Lakūno profesija įkvėpė A. de Saint-Exupéry savo prozoje žvelgti į žmones daug aprėpiančiu žvilgsniu, pakilti virš jų skirtybių, individualių patirčių ir prabilti apie daugiasluoksnę visumą. Kas daro žmogų žmogumi? Kaip kuriame prasmes daiktams ir vietoms, kuriose gyvename? Kokiu būdu suderinti vidinę laisvę su veikimu dėl bendresnio žmonijos gėrio? Svarstydamas šiuos ir kitus klausimus, A. de Saint-Exupéry gilinasi į meilės ir galios ištakas bei iškelia vidinės tvirtovės idėją – tam, kad imtume saugoti savo dvasios miestą, jame turi būti ką ginti. 

 „Palyginti su šiuo kūriniu, visos kitos mano knygelės tėra pratybos.“ – A. de Saint-Exupéry