DVYLIKA KĖDŽIŲ – pirmasis dilogijos romanas. Mirštanti uošvė Ipolitui Vasiljevičiui Vorobjaninovui pasako, jog vienoje iš dvylikos svetainės kėdžių ji paslėpė šeimos brangenybes. Tačiau svetainės baldai seniai nacionalizuoti. Ką gi daryti? Vorobjaninovas išsiruošia į brangenybių medžioklę. Greit jis sutinka ir "legalų sukčių" Ostapą Benderį, kuris imasi vadovauti paradui. Vaikydamiesi brangenybes koncesininkai klajoja po visą Rusiją, susidurdami su pačiais įvairiausiais ir netikėčiausiais personažais iš patirdami begalę nuotykių.

AUKSO VERŠIS – antroji knyga apie Ostapą Benderį ir kompaniją, besivaikančią po Sovietų Sąjungos platybes pogrindinį milijonierių Koreiką. Draugų tikslas – išpešti ir jo vieną milijoną, kurį kiekvienas svajoja panaudoti savaip. Žydroji Ostapo Benderio svajonė – Rio de Žaneiras. Kompanionai dalyvauja automobilių lenktynėse su "Antilope gnu" – prieštvaniniu automobiliu, bei sukurpia planą, kaip gauti paieškoms pinigų: įkuria artelę "Ragai ir kanopos", kuri "kala" pinigus iš nieko, ir nukeliauja iki Turkestano...

Šios knygos – tikri humoro šedevrai – seniai gyvena savo nepriklausomą gyvenimą, jų personažai iškeliavo iš romano ribų, net neskaitę knygų pažįsta Ostapą Benderį, Kisą Vorobjaninovą, Ponikovskį ir kalba romano frazėmis:

„Beje, Kisa, kam jums pinigai? Jūs gi neturite fantazijos."

„Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas!"

„Automobilis ne prabanga, o susisiekimo priemonė."

„– Rytą pinigai – dieną kėdės, dieną pinigai – vakare kėdės, vakare pinigai – naktį kėdės.

– O galima taip: rytą kėdės – dieną pinigai?

– Galima. Bet pinigai į priekį."

„Piliete, arba jūs atsikelsite, arba jis „atsisės"."

„Greitai tiktai katės veisiasi."

„Daugiau cinizmo! Žmonėms tai patinka."

„Laikas, kurį turime, – tai pinigai, kurių neturime."

„Talentingi žmonės rašo skirtingai, netalentingi – ne tik vienodai, bet ir ta pačia rašysena."

„Jeigu būtų surengtas didžiausio melagio konkursas, tai jį laimėtų tas, kuris sako tiesą."

„Moterys myli jaunus, politiškai patikimus ir ilgakojus..."

„Žmones, kurie neskaito laikraščių, reikia užmušti vietoje! Morališkai!"

„Mūsų nemyli niekas, išskyrus kriminalinę policiją, kuri mūsų taip pat nemyli."

„Automobilį išrado pėstieji. Bet automobilių mėgėjai apie tai tučtuojau užmiršo."

„Mano gyvenimas man brangus kaip atminimas."

„Nedaužykite galva grindų – negadinkite savo plike parketo."

„Parodykite man milijonierių, o jau pinigus jis man pats atneš ant lėkštutės su žydrais pakraštėliais."

„Kuo mažesnis miestas, tuo ilgesnės sveikinimo kalbos."

Nepakartojamas humoras ir žaisminga ironija – vizitinė dviejų satyrikų – Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo – kortelė. Ne veltui Odesa nuo seno garsėjo ypatinga satyros ir saviironijos dvasia ir šmaikščiais aštrialiežuviais, kurių nenutildė nei karai, nei teroras, nei revoliucijos. Odesa šaipėsi. Visada. Iš tamsumo, savanaudiškumo, biurokratijos, prisitaikėliškumo, pataikūniškumo, bailumo. Tačiau labiausiai tyčiojosi iš kvailumo ir sovietinės beprotybės. Šmaikštus žodis kovojo su sistema geriau nei šautuvas. Todėl 1948 metais romanai „Dvylika kėdžių" ir „Aukso veršis" buvo uždrausti... Tik po 10 metų cenzūra vėl leido juos publikuoti.

Iljos Ilfo (tikrasis vardas – Iekhiel–Leib ben Arie Fainzilberg; 1897–1937) ir Jevgenijaus Petrovo (tikrasis vardas – Evgeny Petrovich Kataev; 1902–1942) draugystė prasidėjo 1925 m., o 1926 m. jie pradėjo bendradarbiauti – pradžioje rašė feljetonus ir piešė piešinius humoro žurnalams, o po kurio laiko ėmėsi rašyti stambesnius kūrinius. Pirmasis reikšmingas bendras I. Ilfo ir J. Petrovo darbas buvo romanas „Dvylika kėdžių", publikuotas 1928 m. žurnale „Trisdešimt dienų" ir tais pačiais metais išleistas kaip atskira knyga. Romanas sulaukė milžiniško pasisekimo, todėl tuoj pat sulaukė ir antrosios dalies – „Aukso veršis".

Nors abu autoriai nugyveno neilgą gyvenimą, tačiau paliko nemažą satyrinių kūrinių kolekciją: „Tūkstantis ir viena diena, arba Naujoji Šecherezada", „Vienaaukštė Amerika", fantastinę apysaką „Šviesi asmenybė" ir daugybę kitų.