Jackas Gilbertas (1925–2012), industriniame Pitsberge gimęs poetas, 1962 m. netikėtai išgarsėjo savo pirmuoju rinkiniu Views of Jeopardy – jo nuotraukos puikavosi žurnalų viršeliuose, o knyga buvo vagiama iš bibliotekų. Bet Gilbertas, gavęs prestižinę Guggenheimo stipendiją, išvyko į Europą ir liko ten dviem dešimtims metų, gyveno atokiose Graikijos salose ir Italijos vietovėse. Kita jo knyga Monolithos pasirodė tik po 20 metų. 

Gilbertas visados buvo savanoris tremtinys: nebaigė universiteto, trynėsi su Allenu Ginsbergu San Fransiske, bet niekados nerašė kaip bytnikas. Pats save vadinęs rimtuoju romantiku, per 50 metų parašė tik keturias poezijos knygas. Dvi tapo Pulitzerio premijos finalininkėmis (1983 m. Monolithos ir 2013 m. Collected Poems). „Man tai ne verslas... Aš nesu poezijos profesionalas, aš jos ūkininkas“, – sakė jis. 

Knygą „Didžiosios ugnys“ (The Great Fires) Gilbertas rašė dešimtmetį, apmąstydamas žmonos Michiko Nogami mirtį. Santūrus ilgesys, sklidinas išminties ir meilės, susilieja su giliu sielvartu, iš kurio plaukia kasdienybės aprašymu paremta nepretenzinga poezija. Joje gausu sodrių vaizdinių, originalių metaforų. Išraiškinga, apgaulingai paprasta kalba kuriamas gaivališkas pasaulis, kupinas šiurkštumo ir nuoširdumo. 

*** 

Už Jacko Gilberto tekstų regiu stovinčią tokią eilutę: pačiame gale – plačios kultūros studijos su savo istorijomis; prieš jas – psichologiškai motyvuoti, kasdienės tikrovės įsikibę pasaulio reiškiniai, atsispindintys autoriaus sąmonėje, ir jau visai arti eilėraščio – poeto asmeninė patirtis, neatsiejama nuo tų tolėliau stypsančių sandų. Tai perša mintį, jog tokia eilė derėtų kiekvienam poetui, bet pačiam Gilbertui tai nerūpi – jis tiesiog vaizduojasi ir vaizduoja. Gana retas mūsų padangėje reiškinys, kai vertėjai pateikia konkretų rinkinį, o ne iš skirtingų knygų sudarytą poeto kūrybos rinktinę. Telydi šią knygą sėkmė. 

Kornelijus Platelis