Parašyti knygą ‒ svajonė, kurią širdyje nešiojau nuo paauglystės. Ruošdamasi stoti į žurnalistiką, mokykloje leidau žurnalą, rašiau straipsnius įvairiems šalies leidiniams, tačiau tuo pačiu domėjausi dar viena sritimi ‒ sveikatai palankia mityba bei lieknėjimu, ypač ‒ psichologine šio proceso puse (emociniu valgymu, sąmoninga mityba, valgymo sutrikimais ir pan.). Prikaupusi daugybę žinių ėmiau vesti seminarus, skaičiau pranešimus konferencijose, dalyvavau įvairiuose lieknėjimo projektuose, filmavausi laidose. Esu subūrusi kelias bendraminčių grupes socialiniuose tinkluose ir padedu moterims mesti svorį. Bendraudama su jomis išgirstu daugybę atvirų pasakojimų ir išpažinčių apie jų komplikuotą santykį su savo kūnu, su pačia savimi. 

Tad jų istorijos, itin opi lietuvių moterų žemos savivertės problema bei noras parašyti šiuolaikišką, aktualią knygą susijungė. Trejus metus mano galvoje dėliojosi šio romano siužetas ir gryninosi veikėjai, kol pajutau, kad esu pasiruošusi suguldyti šią istoriją į lapus.

Pirmasis Monikos Giedrės romanas „Diena, kai nusprendžiau tapti liekna“ atskleidžia šiuolaikinės moters, įstrigusios tarp socialinių tinklų ir komplikuoto santykio su savo kūnu, kamuojamos valgymo sutrikimų, besitaikančios su smurtu šeimoje, portretą. 

Autorė akcentuoja dukros ir tėčio santykio svarbą formuojantis moters savivertei, todėl šį kūrinį skiria ne tik moterims, besimokančioms priimti, pamilti save, ieškančioms taikos su savo išoriniu pavidalu, tačiau ir visiems vyrams, auginantiems dukras.

 

Autorė