Knygoje pasakotojas nuolat sugrįšta į praeitį. Tačiau reikėtų liautis žvelgti į praeitį ir mėgautis kiekvienam mums skirtais dienos likučiais.

Senos, jau neaktualios, profesijos atstovas klaidžioja po prisiminimus apie gerus laikus. Istorija apie tai, kai profesija iškeliama aukščiau už tavo asmeninį gyvenimą. Ir tik gale suprantama kaip klydo. Ir bandoma tai teisinti.

Vakaras - geriausia dienos dalis.

Nepaisant to, jog "Dienos likučiai" labai lengvai skaitėsi- žodžiai slyste slydo, knyga nepaliko jokio žavesio. Tikėjausi kažko kitokio, kažko įdomesnio. Bet čia tik daugumoje erzino tas pagrindinio veikėjo ir pasakotojo Stivenso pasiklydimas prisiminimuose, bei visa jo minčių gija: čia pasakoja, kaip nusipirko ratus, tada kažkaip pereina prie to, kad susitepė batus ir kaip buvo sunku juos rasti, o galiausiai vėl grįžta prie ratų (čia tik palyginimas su nuoroda į, turbūt visiems žinomą frazę, "Tu apie ratus, aš apie batus"). Taip pat skaitant ne kartą pagavau save mintimis klajojant kažkur kitur. Ką galiu dar pasakyti apie Stivensoną- tai net labai nesutiko mano nuomonė su juo, ypatingai papiktino tai, jog, jo nuomone, orumą gali turėti tik džentelmenai (paprasti žmonės nurašomi). O ir kai kurie mūsų pagrindinio veikėjo daromi sprendimai pasirodė visiškai nelogiški ir taip pat kėlė nemaloniausius jausmus (pvž., jis apgailestauja, jog panelei Kenton neišreiškė užuojautos ir visgi pasvarsto, jog ją išreikš pasitaikius kitai progai ir šiai atsiradus- piktinasi Kenton neapdairumu, prastesniu darbu. Seriously? Čia tipo tokia tavo užuojauta dėl netekties?). Apibendrinant, esu labai nusivylusi ir pasipiktinusi Stivensonu.

Puiki knyga. Tikras malonumas skaityt.

pats rašymo stilius man labai priimtinas ir rimtas, tačiau pati istorija, na, sakykim, epizodas iš gyvenimo. bet skaityti gera, ramu, pailsi galva :). rekomenduoju.

Ganėtinai idomi, su mintimi knyga

Puiki knyga, dvelkianti aristokratiškumu.

Tarsi ošianti jūra, tačiau matai tik vaizdą, be garso – įjungta funkcija MUTE. Harmoninga istorija. Tyki, rami ir maloni. Tokia ta DIENOS LIKUČIŲ pasaka, kuria su manimi pasidalino KAZUO ISHIGURO. Vienas ramesnių autorių, kuriuos yra tekę skaityti. Savu stiliumi jis užglosto riksmą ir neviltį, kai, atrodo, tu TURI pasirinkti „kitaip“. Bet ką reiškia tas TURI? Niekas nieko neprivalo, kiekvienas pats sau ir pats su savimi. Kazuo mane nuramina, jis mane pažįsta. Slapta jis suteikia galimybę pažvelgti, kaip tai būtų kitaip, jeigu leisčiausi į kelią (arba tiesiog užsiimčiau kita veikla). Būtent, kaip tai būtų kitaip. Retkarčiais malonu, kai knyga atliepia tai, ką jauti dabar. Su kuo tu prabundi, atliepi, atlieki, užkandi ir užmiegi. Net ir skirtingi laikotarpiai didelės reikšmės tam neturi. Tais –kažkelintais metais ši elgsenos forma buvo suprantama visiškai kitaip, nei tai suprantama dabar, šio amžiaus žmonių blaškomame pasaulyje. Lojalumas tais laikais buvo garbė, orumas, pasididžiavimas, siekis tobulybės. Tai buvo ne kažkieno išprovokuotas jausmas, o vidinis siaubas - troškimas. Tikėjimas tuo, ką darai, kaip darai ir dėl ko darai. Įklimpau ir aš. Meluočiau, jei sakyčiau, kad neturėjau galimybės išbristi. Kelias dienas iš eilės kolegė klausdavo manęs, kaip DIENOS LIKUČIAI?. Manau ji žinojo, kad ši knyga skirta man (ir būtent dabar), nes ji turėjo privalumą – turėjo žinių apie abi istorijas. Tuo metu aš nenumaniau, kad viskas gali pasibaigti taip. Mane galima būtų pavadinti darboholiku. Visi įtikėjo, kad tai puikiai apibūdina mane. Bet, ar tikrai? Save apibūdinti norėčiau panaudoti kitą apibūdinimą – lojalus. Aš esu lojalus. Bijau sumeluoti, nes gyvenime nesu nuveikęs tiek veiklos, kad būtų išvesta konstanta, tačiau visame kame matau savo atsidavimą – lojalumą. Veiklai, nuostatoms, kryptims, užsidegimui, visuomenei, žmonėms (kalbu apie veiklą-darbą). Nors ko aš čia įsibėgėjau, pasakojimas priklauso ponui Stivensui. Jis, mielas ir malonus vyriškis, kupinas entuziazmo „kiekvieną kartą tik geriau“. Kaip jis noriai stengiasi būti tuo, kuo įtikėjo esąs. Stengiasi papildyti savo profesinį arsenalą, kad galėtų pateisinti lūkesčius dėl šmaikštavimo. Kuris laukia suopračio apie tai, kad štai, pagaliau! jo darbdavys įkūniją viską, kuo žavisi ir ką laiko kilniu. Ir nuo šiol jis tarnaus jam, kaip tatai protingai skiriamas lojalumas. Vyresnysis liokajus, tai ir yra toji siekiamybė? Siekis tikrai nėra vien tik pareigos, karjera. Tai yra jausmas, kuris ateina kartu su atsakomybe. Tarsi vaistas, kuris palaiko tavo dvasią vardan to, kad nenukryptum nuo savos esmės. Didžiuotumeisi, tačiau niekada to neparodytum. Džiaugtumeisi su savimi. Šypsotumeisi pat sau. Ir, kaip ir kiekvienas vaistas, šis gali turėti šalutinį poveikį – aklumą. „– Jis man pasipiršo. Pamaniau, jūs turite teisę žinoti. – Iš tiesų, panele Kenton. Labai įdomu. – Aš vis dar svarstau. – Iš tiesų.“ Mulki, tariu jam mintyse, koks gi tu esi aklas. Ar tu tikrai pasirinkai nepastebėti, kokia ji būna šalia tavęs. Kaip ji elgiasi šalia tavęs ir kaip ji trokšta tavo dėmesio bei įvertinimo. Ne, ne pareiginio įvertinimo, o žmogiško. Kartu su ja tu, greičiausiai, būtum matęs tikrai kiek daugiau nei tos kelios dienos kelionėje. Tu mylėjai kitą, bet ne ją. Ir visai to nesuprasdamas. Šalia tokių žmonių, kaip ponas Stivensas, kuris NUOŠIRDŽIAI įtikėjęs savo kilnia misija, kiti būna šalia jo ir su juo, nors tikrai turėdami sveiką protą suvokia, kad taip nėra teisinga. Jie yra vedini jo. Jo TYLIOS CHARIZMOS, kuri paperka savo nuoširdumu, gerumu, rūpesčiu ir kitokiais gražiais epitetais, kuriuos norėčiau čia išvardinti. Visi mes akli. Visi mes akli, kai pasiduodame įspūdžiui. Kai atsiranda mylimas žmogus, autoritetingas direktorius, švelnus gyvūnas, atviras draugas, taip ir jam, mylimas darbas, yra jo asmenybė. O kas būtų, jeigu būtų? Ir kas būtų, jei nebūtų? Deja, tokiu atveju jis aklu pasirenka būti ne tik šalia jo vykstantiems reikalams ir jaučiamoms bangoms, tačiau ir pasiduoda savo paties nuvertinimui to nesuvokdamas kaip blogybės, bet tai priimdamas kaip būtinybę. „– O tu juk esi tikras senoviškas anglų vyresnysis liokajus, o ne šiaip koks padavėjas su pretenzijomis. Juk ir ESI TIKRAS DAIKTAS, argi ne? Kaip tik tai, ko aš norėjau – argi ne tai turiu? – Drįstu sakyti, jog taip, sere.“ Ir vėliau jis pats sėkmingai kitus laiko tokiais pačiais – daiktais, „bakalėjos prekėmis“, kurias visada galima pastumti. Bet aš niekada šio žmogaus nesmerkčiau arba nenorėčiau to daryti. Tai, ko nematome mes, mato jis. Ir tai, ko nemato jis, matome mes. Kiekvienas yra drąsus sakyti, kad turi būti taip, o ne kitaip. Bet natūralus klausimas, o iš kurio kampo tu į tai žiūri? Jis pasirinko atsidavimą, aklą atsidavimą vardan garbės, orumo, kilnybės. Ar jis jaučiasi gerai? Galbūt. Ar jis jaučiasi laimingais? Galbūt. Ar jis jaučiasi įprasminęs save? Galbūt. Ar jis jaučiasi šį tą praradęs? Galbūt. Jis mylėjo tai, ką pasirinko mylėti ir jo meilė buvo tokia, kokią jis ją išgyveno. Nustokime teisti, nustokime tikėtis, nustokime norėti už kitą ir vardan kito. AŠ SU JUO IR KARTU UŽ JĮ, NES JIS MAN LABAI PATIKO. „Tai gal tuomet krislelis tiesos glūdi ir jo patarime man liautis taip beatodairiškai žvelgti į praeitį, nusiteikti pozityviau ir pamėginti kuo labiau pasimėgauti dar man skirtais dienos likučiais.“

Truputi liudna, kad zmogus taip ir praeina pro savo laime...Taciau sitaip isaukstinti, sureiksminti savo profesija-talentas!