Elena Ferrante yra šiuolaikinės literatūros paslaptis. Tiražai – kosminiai. Radau, kad „Neapolietiškos sagos“, kurią sudaro keturios knygos, parduota apie penkiolika milijonų egzempliorių. Duomenys senoki, 2020-ų metų. Tikėtina kad dabar šitą skaičių jau galima dauginti iš dviejų. Remiantis „Neapolietiška saga“ sukurtas HBO serialas „Nuostabioji draugė“. Neseniai pasirodė ir „Melagingo suaugusiųjų gyvenimo“ ekranizacija. Jeigu esate Ferrante‘s gerbėjai, tai, aišku, ir patys žinote. Kaip ir tai, kad pirmąjį romaną prieš trisdešimt metų išleidusi italė iki šiol slepia savo tapatybę.

Maža įdomybė. 2016-ais metais italų žurnalistas Claudio Gatti išstojo su straipsniu, kuriame tikino atskleidęs, kad po Ferrante‘s vardu slepiasi Anita Raja. Raja – vertėja, kito garsaus italų rašytojo Domenico Starnones žmona. Žurnalistas peržvelgė leidybos kompanijos atliktus mokėjimus. Raja uždirbo tiek daug, kad žurnalistui nekilo abejonių: ji yra Ferrante. Skaitytojus toks įsibrovimas į privatų rašytojos gyvenimą supykdė. Kilo nemenka audra, tik dar labiau pakėlusi knygų pardavimus.

Aš Ferrante‘s knygas pradėjau skaityti iš antro galo – nuo „Melagingo suaugusiųjų gyvenimo“. Kankinausi ilgai, niekaip nepagavau, kur čia tas visų išliaupsintas talentas. Todėl neatsiverčiau ir „Nuostabiosios draugės“. O dar tie saldūs viršeliai. Viešpatie šventas! Ne, galvoju, kažkas čia ne taip. Jeigu žmonės, ir netgi literatūros mokslininkai, giria autorę, kažko aš čia nesuprantu, ir reikia labiau pasigilinti. Šitaip prie mano lovos atsirado šviežiai išversta „Dingusi dukra“.

Siužetą papasakosiu glaustai. Knyga nestora – nenoriu jums sugadinti malonumo savo plepalais. Universiteto dėstytoja Leda – seniai išsiskyrusi. Suaugusios dukros išvyko į Kanadą, kur gyvena jų tėvas. Leda tikėjosi jausti ilgesį, liūdesį, o tai, ką pajautė, ją pačią nustebino – laisvę ir džiaugsmą, kad pagaliau galės gyventi sau. Ji viena išvažiuoja atostogų į Pietų Italiją. Ketino ramiai padirbti su savo tekstais, bet dėmesį patraukė netašyta neapoliečių šeima. Mąstydama apie tą šeimą, Leda iš naujo permąsto save.

Gal jau matėte – yra filmas tokiu pat pavadinimu. Taip, jis paremtas šia knyga, tik turi vieną didelį trūkumą. Veiksmas vyksta ne Italijoje, o Graikijoje. O juk „Dingusi dukra“ ir visa Ferrante‘s kūryba yra pati Italija! Perkėlus veiksmą į kitą šalį, istoriją papasakoti išeina, bet joje nelieka to esminio ingrediento, be kurio patiekalas netenka savo esmės. Lyg pesto padažą sugrūstum iš kalendros. Kaip ir žalias, kaip ir padažas, bet argi tai pesto? Taigi, knygą rekomenduoju net tuo atveju, jei jau matėte filmą. Skaitant paplūdimyje aplanko nejaukūs siurrealistiniai potyriai.