Šią knygą skaičiau gana ilgai ir lėtai. Įdomu buvo pasigilinti apie darbo, kai po tokio atsiradimo sąvoką ir visą darbo istoriją. Autorius atliko milžinišką darbą, nes tiek literatūros analizuot ir po to ją cituoti, tikrai yra, ką nuveikt. Man gal buvo šiek tiek per daug skirta dėmesio praeities laikams - rankiotojams. Norėjosi daugiau įžvalgų, minčių apie ateitį ar galų gale pakutinių praėjusių 100 metų didesnės ir ilgesnės analizės, kas mums gal būtų gerokai aktualiau. Bet čia jau kita istorija ir kita knyga. Aš gal tikėjausi recepto, kaip nebedirbti, arba dirbti gerokai mažiau,

Gera knyga, daug įvairios informacijos, gražiai susieta. Tiesa, reik nusiteikt, kad daugiausia bus kalbama apie ankstesnius, o ne šiuos laikus. Ir skaitinys, kad ir nesunkus, bet specifinis, čia ir socialinės antropologijos, kultūrinės antropologijos samplaikos. Bet yra apie ką pamąstyti.

Kas skaitė Homo Deus ir Homo Sapiens, tai tikrai labai patiks, nors man Harari stilius pasirodė truputį priimtinesnis, lengviau buvo skaityti. Tiesa, gan didelė dalis knygos visgi rašo apie žmoniją iki pramonės revoliucijos ir tik nuo 11 skyriaus(o knyga jų turi 15) prasideda tas tikrasis įdomumas, juose jau paliečiamos ir persidirbimo ir netgi Azijos rinkose dažnos savižudybės dėl persidirbimo, taip pat ir robotizacija, kuri dar karta verčia žmonijos būtį aukštyn kojom. Ir per visą knygą keliauja viena ir ta pati mintis, jei, pagal antopologinius tyrimus, 95proc žmonijos egzistavimo laiko darbas nebuvo toks sudievintas, kaip dabar, kodėl dirbdami vis daugiau mes vis mažiau gauname, o ateityje gali būti ir dar blogiau. Sakyčiau pati ta knyga skaityti iškart po Homo Deus, kai kurios mintys sutampa. O ir pagalvot yra apie ką.

Labai gera tema mokytojams pakalbėti su vyresnių klasių moksleiviais per pamokas. Daug informacijos pamąstymui.