Gal pasaulis ir kraustosi iš proto, bet jame dar liko gerų žmonių. Kilnių širdžių yra daugiau, negu atrodo.  

MARIO ESCOBAR (Marijus Eskobaras, g. 1971) – žymus ispanų rašytojas, diplomuotas istorikas, daugiau kaip dvidešimties istorinių romanų autorius. Lietuvos skaitytojai su jo kūryba susipažino 2021 m., kai pasirodė didžiulį susidomėjimą sukėlęs jo romanas „Aušvico lopšinė“. Nuo to laiko lietuvių kalba išleistos dar dvi M. Escobaro knygos – „Bibliotekininkė iš Sen Malo“ ir „Vaikai iš Varšuvos geto“. „Dovydo žvaigždės vaikai“ – įtraukianti Štainų šeimos drama, kurios fone nacių okupuota Prancūzija. 

Bėgdami nuo nacių į Paryžių atvyksta broliai Jakobas ir Mozė Štainai. Vaikai apsistoja senos tetos bute, o jų tėvai, garsūs žydų kilmės dramaturgai, išvyksta į šalies pietus ieškoti prieglobsčio šeimai. Netrukus Paryžiuje prasideda pirmieji reidai ir besislapstančių žydų paieškos. Vienas lemtingas durininkės šūksnis – ir Štainų berniukai atsiduria žandarų rankose. 

Jakobas su Moze žino, kad norėdami vėl pamatyti savo tėvus turės patys sugalvoti, kaip ištrūkti ir juos susirasti. Brolių Štainų kelias atgal į savo šeimą – tai istorija apie brendimą karo akivaizdoje ir nuožmią kovą dėl išlikimo. 

Romane M. Escobaras prikelia Le Šambono prie Linjono ir drąsių jo gyventojų istoriją. Šis nuošalus kalnų miestelis Prancūzijos pietuose Antrojo pasaulinio karo metais kuriam laikui tapo tūkstančių žydų pabėgėlių išsigelbėjimu.  

„Niekas neklausė, ar esi žydas. Niekas neklausė, iš kur atkeliavai. Niekas neklausė, kas tavo tėvai ir ar galėsi sumokėti. Jie paprasčiausiai priėmė kiekvieną iš mūsų, suteikdami mums šilumos, priglaudė dažnai be tėvų likusius vaikus – mergaites ir berniukus, kurie naktimis klykdavo sapnuodami košmarus.“
Elizabeth Koenig-Kaufman, pabėgėlių duktė; iš jos prisiminimų apie Le Šamboną prie Linjono