Šis romanas tiesiog pasmerktas skaityti. Valentinas Sventickas
Klasikinės meninės kalbos romanas aprėpia visą svarbiausiojo personažo gyvenimą. Vaikystė kaime, skaitymo kvaitulys, tikra draugystė, kariuomenė, paprasčiausias darbas sovietmečio Klaipėdoje, statybininkų bendrabučio šiurpas, svaigi erotika ir staiga užklumpanti lemtinga meilė – čia visa taip tikra ir paprasta, kad jaudinantis pasakojimas auga tartum savaime. Prozos menas kartu augina dramatiškų likimų medį, egzistencinę kūrinio įtampą.
Jis atsimena tik jausmus: baimę, neviltį, kentėjimą, nusiminimą, nerimą, alkį, šaltį, dar daug ką, o džiaugsmas – kas? Jis toks trumpas, jis tarp kitų jausmų tartum ir visai nesvarbus: pasidžiaugei – ir tiek, pats žinai, kad tuoj viskas baigsis, atsitiks kas nors didesnis, svarbesnis, baisesnis... Jau vien to baisesnio laukimas yra baisus, dėl to baisus pasidaro ir visas gyvenimas. Kadangi baisus – tai ir svarbus, nes tik svarbūs dalykai, kurie dedasi aplink tave, toliau nuo tavęs, gal net visai toli, artėja, artėja, supa, gniaužia, užspaudžia širdį ir alsavimą, – štai tą ir reikėtų surašyti į knygas, kad neprapultų be pėdsako nė vienas jokio žmogaus kentėjimas, antraip nėra ant svieto nei tiesos, nei teisybės, ir apskritai tada nereikia nei gimti, nei gyventi.
Romualdas Granauskas