Novelių autorius siekia atskleisti emocinius, gyvybinius, būtiškuosius kartų ryšius, susieti gyvuosius ir mirusiuosius, įveikti atmintyje nuolat atsiveriančias erdvės ir laiko properšas. Materija, daiktai, kraštovaizdis, atsiminimai – nelyginant dvasių urnos, kurių metafora išauginama iki kosminių matmenų. Visa tai provokuoja, sužadina vaizduotę, padeda sujungti buvusį ir esamą, mitą ir tikrovę. Estetiškai vertinga, kad šias kūrybines intencijas autorius realizuoja rupiu realybės audiniu, kasdieniškai regimo pasaulio tekstu.
Leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse Mindaugas Jonas Urbonas laimėjo pirmąją vietą.

„Vaikystėje rinkau į degtukų dėžutę savo pieninius dantukus. Vėliau dėžutė kažkur dingo.
Paauglystėje rašiau ketureilius į storą sąsiuvinį, kuris kažkur prašapo.
Viskas, ką kadaise kruopščiai kaupiau, pradingo, prapuolė. Tik atmintis niekur nedingsta. Mirusieji sugrįžta įvairiausiais pavidalais į „Dvasių urną“, įsišaknija šiuose tekstuose ir pasilieka tokie, kokie buvo, kokie galėjo būti.

Gimiau 1989 m., kai pasaulyje griuvo sienos ir skilo sąmonės kontinentai. Atėjau per permainų plyšį gyventi ir kurti naujoje eroje. Baigiau Klaipėdos universitete lietuvių filologijos ir režisūros studijas.

Savo tekstuose prinešiau daug žemaitiškų žemių, vardų ir likimų, kurie suformavo mane patį. Pirmąjį šio rinkinio tekstą susapnavau. Kiti atėjo, kai atsimušiau į sapną ir prabudęs išvydau juos visus kartu. Visus išėjusius ir vėl sugrįžusius tik šįkart kitais pavidalais. Sugrįžusiais į „Dvasių urną“.