Knyga, kurią pradėjau „skaityti“ nuo nuotraukų ir kitų iliustracijų. Tai tikras lobynas žmogui mėgstančiam ne tik (ar nebūtinai) gilintis į istorinę įvykių pusę, bet norinčiam pajusti to meto dvasią, pasinerti į retro atmosferą, tyrinėti dar rodos ne tokią seną, bet jau šimtmetį skaičiuojančią istoriją.

Skaityti šiai knygai yra tikrai daug būdų - pirma, peržiūrint fotografijas ir kitus ano meto artefaktus, kaip dokumentai, laikraščių iškarpos, karikatūros, etc. Vien tai padaręs, gauni įtaigų ano meto Lietuvos paveikslą. Antra, pasirinkti atskirus skyrius ir gilintis į juos. Trečia, sekti visą chronologinę knygos dėstymo tvarką, kurią siūlo autorė. Svarbiausia vedamoji gija, tarp gausos faktų ir istorinių siužetų, yra modernėjanti Lietuva ir moterų vieta tame naujėjančiame pokyčių paveiksle. Šiais laikais vis dar keliame klausimus apie lyčių lygybę, pareigybes, "savo vietą" po saule. Skenuojame diskriminaciją, seksizmą, šovinizmą, priekabiavimą prieš moteris. O atimkite šimtą metų - kur save "pasidėti" galėjo tos moterys?

Knyga apie seseris - Sofiją ir Jadvygą, kurios ne tik buvo Prezidento ir Premjero ponios, bet ryškios, veržlios asmenybės, kurioms ponių statuso nepakako, o gal atvirkščiai, nepabūgo likti tik saugiame apibrėžime.

Siekti aukštojo mokslo ar pasitenkinti gimnazijos diplomu? Tekėti už turtingo bajoro ar ranką ir širdį atiduoti išsilavinusiam, bet neturtingam inteligentui? Įsitraukti į visuomeninę veiklą ar pirmiausia rūpintis šeimos reikalais? Dalyvauti didžiajame politiniame žaidime ar nekišti nosies į vyrų okupuotą sritį? Seserys pasirinko žengti koją kojon su modernėjančia Vakarų Europa. Smetonienė ir Tūbelienė vadinamos modernizmo epochos dukros, aiškiai jutusios, kad tradicija ir istoriškumas užleidžia pozicijas naujumui, originalumui, etc. Ar tai iškart buvo sutikta su ovacijomis?.. Toli gražu. Vien karikatūros spaudoje leidžia suprasti, kiek skepsio turėjo atlaikyt modernėjanti Lietuva su šiomis moterimis priešaky.