Dažniausiai užėjus kalbai apie kovojusius už Lietuvos laisvę paprastai prisimenami pokario partizanai. Tačiau partizanų būriai atsirasdavo ir tada, kai nedidelei Lietuvos armijai neužtekdavo jėgų vienu metu kautis su visais į mūsų šalį įsiveržusiais priešais, kaip nutiko 1919 m. šiaurės Lietuvą užplūdus bermontininkams.

Tuo metu pagrindinės Lietuvos armijos pajėgos grūmėsi su bolševikais ir pirmieji prieš bermontininkus stojo vietos gyventojų sudaryti partizanų būriai. Tarp jų buvo ir prie Šiaulių veikęs Felikso Šemetos vadovautas Kužių būrys. Tiesa, broliai Šemetos (be Alekso ir Felikso dar ir Ipolitas) iš pradžių rizikavo gyvybėmis parūpindami Lietuvos armijai amuniciją iš vokiečių karinių sandėlių Šiauliuose, vogdami ją vagonais. Vėliau, Šaulių sąjungos pavedimu, F. Šemeta suformavo partizanų būrį. Šis kovėsi su apylinkėse plėšikavusiais bei gyventojus terorizavusiais bermontininkais, nutraukinėjo jų telefono ir telegrafo ryšius, ir, vykdydamas įsakymą iš Kauno neleisti bermontininkams permesti pagalbą jų su Lietuvos armija kovojusiems daliniams, rengė diversijas geležinkelio atšakoje tarp Kuršėnų ir Šiaulių bei vertė nuo bėgių karinius bermontininkų traukinius. 1919-siais buvęs vos 16 metų, A.Šemeta atsiminimus pradėjo rašyti dar tarpukaryje, bet baigė jau emigracijoje JAV.