Živilė Kropaitė-Basiulė, žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja, diskusijų moderatorė, savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakoja iš nepriklausomoje Lietuvoje išaugusio žmogaus perspektyvos.

Daugybė Živilės sekėjų socialiniuose tinkluose nekantriai laukia įrašų, kuriuose kalbėdama su anūke Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje tampa atsvara dramatiškai susiklosčiusiam Močiutės gyvenimui: anksti neteko tėvo, sovietai išvarė iš namų, broliai išėjo į partizanus ir vienas po kito žuvo. Dėl ryšių su partizanais Ona Butrimaitė buvo suimta, kalinta ir ištremta.

Tai tikrų tikriausias aukštaitiškas epas – daug realių istorijų, lyrizmo ir humoro. Bet svarbiausia, kad močiutės Onos ir jos anūkės Živilės dėka iki skausmo žinoma ir šiurpi XX a. vidurio Lietuvos praeitis nelieka užspausta kančioje ar keršto sąskaitose – mūsų mažų negandėlių amžiuje toji praeitis kalba apie nepalaužiamą žmogiškumą, optimizmą ir nesuvaidintą patriotiškumą. – Istorikas Norbertas Černiauskas

Iš karto galiu kloti diagnozę: tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga. – Istorikas Nerijus Šepetys

#fainiausiapasaulymočiutė žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai – siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.

Rašydama knygą skaičiau Močiutės prisiminimus, gilinausi į vaikystėje dažnai girdėtas istorijas ir džiaugiausi, kad spėju su laiku: galiu tikslintis, ginčytis, vėl ir vėl klausti, o ji – piktintis, kaip įmanoma nesuprasti iš pirmo karto. – Živilė Kropaitė-Basiulė