„Fidelis ir kiparisas“ – būsenų knyga, kurioje kalbama apie mirties grožį ir ją paprastai suvokiantį vaiką. Apie tų, kurių netekome, paieškas kituose. Tai kelio istorija, kurioje artimiausiais tampa nepažįstamieji, o tie, kuriuos pažįstame, išnyksta. Kūrinys skiriamas kiekvienam, kuris yra jautęs ilgesį, nesvarbu kam – kiparisui, ežerui, tėvui, tolimiems kraštams ar saulės tekėjimui.

Ani moka gyventi tik su Fideliu. Bet Fidelis yra miręs, o gyventi reikia toliau. Visa istorija – tai vaiko pastanga prisitaikyti prie pasikeitusios realybės. Tai kelionė iš niūraus buto ir kasdienybės nuobodulio į nuo ryto iki vakaro žaliuojančią pievą, kiparisų alėjas ir biskočius su cukatomis pusryčiams. Tai siekis atrasti prarastą žmogų kalnuose, ežeruose, medžiuose, spurgose. „Fidelis ir kiparisas“ – tiek tekstiškai, tiek vizualiai yra mažo žmogaus kelias šviesos link: kol kasdienė nerimo mėlyna tampa gaivia, auginančia, sava kipariso žalia.

„Šią knygą rašiau kaip pretekstą žmonėms pasikalbėti. Apie šviesas ir tamsas, apie pasaulio grožį, mamas ir tėvus, ne tik pačius gražiausius jausmus, bet visokius, galų gale – apie mirtį. Matau šią knygą tėvų, įsitaisiusių šalia savo vaikų, rankose. Arba rankose greta susėdusių bičiulių. Vėliau, jau dirbdamos kartu su Ugne, daug kalbėjome apie saikingą žodžio ir vaizdo dozavimą, norėjome kiekviename puslapyje išsaugoti erdvę ir tylą. Akcentavome vidines būsenas ir jų vizualų perteikimą. Abi sutarėme, kad kursime knygą, į kurią žiūri ir jauti, kaip eina gyvenimas“, – pasakoja knygos autorė Dovilė Zavedskaitė.

Dailininkė Ugnė Rudinskaitė, kurdama iliustracijas „Fideliui ir kiparisui“, tęsė draugystę su amžiumi neapribojama literatūra: „Pati esu labai įsitraukusi į knygas, neturinčias amžiaus ribų. Apie vadinamąją crossover literature rašiau ir magistrinį darbą, nemažai gilinausi į vaizdo ir teksto tėkmes, sąsajas, poveikius. Man visad esminis dalykas yra pats knygos jausmas. Daug mąstau ir apie knygos galią sujungti ir suburti žmones, apie bendravimo, kalbėjimosi svarbą.“